Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugpjūčio, 2011

Bibliotheca Alexandrina: atgimimas

Šiemet turbūt daug kur keliavote? Aš, deja, šiemet niekur neištrūkau. Kol kas. Gal pavyks pakeliauti rudenį ar žiemą. Bet, va, benaršydama po savo nuotraukų archyvus, išknisau kelionių nuotraukas. Tai ir pasigirsiu. Taigi, štai kur aš buvau prieš keletą metų. 
Egiptas, Aleksandrija. Gatvėje palei Viduržemio jūros pakrantę - įžymioji Bibliotheca Alexandrina. Tiksliau, monumentas iškilęs senosios bibliotekos vietoje.  
Iš senosios antikinės bibliotekos, kaip žinia, nieko neišliko. Nė skiautės. 
Truputis istorijos. 3 amžiuje pr. Kr. Aleksandras Makedonietis užkariavo Egiptą ir įsikūrė prie pietinės Viduržemio jūros pakrantės. Dėl to ir miestas vadinamas įkūrėjo vardu. Nuostabus miestas. Buvo ir tebėra. Aleksandrija garsėjo vienu iš septynių pasaulio stebuklų - švyturiu. Dar viena miesto įžymybė - Aleksandrijos biblioteka.  
Jau Antikos laikais rankraščių skaičius artėjo prie milijono. Per kelis šimtmečius tekstus bemaž iš viso pasaulio surinko ir supirko keliaujantys pasiuntiniai. Biblioteka…

Ar lengva būti šventuoju, arba John Steinbeck "Mūsų nerimo žiema"

Tarp pomidorų džiovinimo ir uogienių virimo spėjau perskaityti "Mūsų nerimo žiemą". Čia buvo antrasis mano susitikimas su knyga: pirmąją, naujo leidimo, dar praeitais metais "suskaitė" šuo, antrąją, 9-ojo dešimtmečio leidimo, neseniai išsimainiau su knygoholikų klano nare. Puiki talentingo rašytojo knyga. 
Nors knygą Steinbeck'as parašė 1961 metais, tai gali būti bet kurio dešimtmečio istorija - iki pat dabar. Beveik nėra nuorodų į konkretų laikmetį, nėra aprašymų, tiksliau jie minimalūs. Knyga sudaryta iš dialogų, kurie,  beje, ne knygiški, o lyg iš šnekamosios kalbos: trumpi, šmaikštūs. Visa kita, kas ne dialogai, - Iteno Houlio (pagrindinio veikėjo) kontempliacijos, dažniausiai gimstančios slaptame, jam vienam žinomame Kampe. 
Istorija universali. Atsitokėti bandžiau ilgai: rodos, skaičiau savo/kaimynų/giminių/draugų istorijas...
Pats Steinbeck'as priešlapyje rašo:  "Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir kokios vietovės slypi po …

Kaip berniukai tampa vyrais, arba Klas Ostergren "Džentelmenai"

Į mano perskaitytų knygų lentyną atgulė masyvi knyga - Klas Ostergren "Džentelmenai". 
Unikali knyga. Jaučiuosi kaip perskaičiusi aštuntojo dešimtmečio švedišką epą ar kokią bitlišką istoriją: keturi Liverpulio chuliganai pakeri pasaulį su savo šukuosenomis, ankštais kostiumais ir gitaromis... Taip ir čia: du įprasti Stokholmo vaikėzai tapo knygos herojais. Įprasti? Nepaprasti.
Tai tarsi monografija apie brolius Morganus. Parašyta užsibarikadavusio viename Stokholmo bute išgąsdinto, sumušto jauno rašytojo, anųdviejų kambarioko ir draugo... Taip ir atrodo, jog knyga parašyta vienu prisėdimu (pagal istoriją - maždaug per mėnesį). Galbūt ir taip... Juolab kad net šio veikėjo vardas toks pat kaip rašytojo: Klasas, Klaska...  
Boksininkas, pianistas, kompozitorius, stileiva ir dar balažinkas Henris... Apsivilkęs kostiumu, kaklaraištį surišęs idealiu Vindzoro mazgu, kuriantis meilužėms dainas, grojantis pianinu, inicijuojantis generalinį buto tvarkymą, besifilmuojantis, mokantis paru…

Nemigos kankiniai, arba A. Verbeke "Miegok!"

Miegot ar nemiegot?, - bando paklausti Annelies Verbeke savo knygoje "Miegok!". Tai apie nemigos kamuojamus žmones. Ne tik nemigos, bet ir vienatvės, psichologinių problemų, haliucinacijų (o gal vizijų?), miesto gyvenimo, traumuotos vaikystės prisiminimų... Na, ir begalės kitų problemų, nuo kurių kenčia kas antras šiuolaikinis žmogus. 
Jie dviese - jis ir ji - kažkur vieni dideliame mieste. Nemigos suvedami, išskiriami ir vėl sutaikomi. Meilės istorija, paskaninta patologiniais sutrikimais. 
Kiek tokių nemigos kankinių mano miesto daugiaaukščių blokeliuose? Reikėtų pralėkti kada naktį su dviračiu ir paskaičiuoti šviečiančius narvelių langus. Manęs naktis nebaugina, nemiga nekamuoja, bet esu sumaišiusi dieną su naktim. Naktimis aš darbinga, dienomis įsivažiuoju į vėžes tik vakarop. 
Va, ir toji pagrindinė veikėja mina dviratį patamsyje ir kankina miegančius miestiečius. Bet nuo manęs skiriasi tuo, kad aš mielai paryčiui krentu į lovą ir kietai miegu iki pietų, o toji ryte turi m…

"Mūsų laikais taip nebuvo..." arba R. Granauskas "Šunys danguje"

Prieš kurį laiką papuolė į rankas (į akis, jei tiksliau) Romualdo Granausko trijų apysakų knygelė "Šunys danguje". Nedidukė, "susiskaitė" greitai, granauskiškai be išvedžiojimų parašyta. Nepatiko. 
Neduok die, jokiu būdu neneigiu R. Granausko indėlio į kultūrą ar "Gyvenimo po klevu" bei "Duonos valgyojų" vietos lietuvių literatūros hierarchijoje. Beje, pagal neseniai paskelbtus duomenis: pernai bibliotekose vienas skaitomiausių rašytojų buvo būtent R. Granauskas, o "Gyvenimas po klevu" - populiariausia knyga.

Vis dėlto naujoji knygutė neturi tokios jėgos kaip jo senieji kūriniai. Čia tiesiog girdžiu seną žmogų murmant. 
Būtent tas senio bambėjimo įspūdis nepalieka skaitant apysakas. Tiesiog matau tarp eilučių parašytas frazes: "...ir kur ritasi pasaulis", "mūsų laikais taip nebuvo", "mes gyvenome kitaip"... Didaktinis, nemalonus tonas nepaliko man gero įspūdžio. 
Pasak autoriaus, šių laikų gyventojai nebeturi…

Mergiote, tu pataikei į cirką, arba S. Gruen "Vanduo drambliams"

Smagu, kad pradedu knygoholikės dienoraščius nuo geros knygos. Nuo puikios knygos! Sara Gruen "Vanduo drambliams" - jau seniai girdėjau gerus gandus apie šią knygą, bet perskaičiau neseniai. Cirko nemėgstu ir mėgti nepradėjau, perskaičius knygą, nepuoliau ieškoti, kuriame artimiausiame mieste lankosi cirkas ir kur nusipirkti bilietus. Bet štai ką reiškia puiki istorija: spalvinga, ryški, nereikia sukti galvos, kaip čia viskas atrodytų realybėje - vaizdai tiesiog patys šokčioja prieš akis.

Beje, iliustracijoms norėjau "pasiskolinti" fotografo Sigito Kancevyčiaus nuotraukas iš jo ciklo apie cirką. Bet pabijojau autorinių teisių subtilybių. Tad pasiknisau savo nuotraukų archyvuose. O S. Kancevyčiaus fotociklą apie cirko gyvenimą galima rasti čia: sigitas.lt. Tiesa, jo ciklas "Paryžius. Žmonės"  įdomesnis nei apie cirką, bet čia jau visai ne į tą temą. 
Taigi, tęsiu toliau apie knygą. Kuo ji man patiko? Rašytoja supynė kelias intriguojančias temas ir pagimdė š…

Dėl ko aš čia?

Taigi, dėl ko? Aš net nemėgstu dienoraščių...

Skaitau velniškai daug. Pradėjau skaityti nuo ketverių metų: nuo parduotuvių iškabų DUONA, PIENAS, laikraščių antraščių TIESA iki vaikiškų ir ne itin vaikiškų knygų. Iki šiol jaučiu sentimentus vaikiškai literatūrai. Kokiam senų knygų knygynėlyje randu savo vaikystės knygą, nusiperku ir pasidaro šilta, kaip kokios arbatos su medumi išgėrus...

Skaityti nesustoju iki dabar. Skaitau viską: lentynose ir galvoje kaupiasi profesinė literatūra, knygos apie hobius, žinynai, žodynai, grožinė literatūra, aukso fondo knygos, rimtos knygos, lengvi skaitalai, angliškos, rusiškos knygos... Krūvos knygų guli spintoje ir laukia savo eilės. Į atskirą lentyną gula perskaitytosios ir paruoštos mainams. Tik kai kurios knygos nusėda giliau į lentynas, nekeliaus pas naujus šeimininkus ir bus bent paglostomos kažkada vėliau.

Kai ieškau ko nors naujo skaitymui, ypač prieš mainus, paieškau atsiliepimų apie knygą. Ne žmogaus-kompiuterio sugeneruotos anotacijos, o s…

Kas nori mainų?

Knyga turi gyventi. Nenoriu, kad knygos dūlėtų lentynose. Be to, nusipirkti naują knygą man - per brangu. Knygynų kainos man neįkandamos. Negaliu ir nenoriu mokėti už knygą 30, 40, 50 Lt... Todėl knygas dažniausiai perku per išpardavimus knygynuose, iš skaitytų knygų krautuvėlių ir... mainausi.

Perskaitytos knygos, kurių (bent jau taip manau) nebeskaitysiu ar nebevartysiu antrą ar daugiau kartų, dažniausiai paštu iškeliauja pas naują šeimininką, o iš jo man atkeliauja šviežiena.

Taigi, siūlykit knygų mainus.

Kas aš?

Sveiki. Aš - Rima. Esu knygoholikė.