Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Spalio, 2011

Myliu KVN!

Ruduo. Jei reikia šiokios tokios juoko dozės, kad nuotaika praskaidrėtų, - prašom!
Yra toks ištisas jumoristinis judėjimas Rusijoje ir ne tik - KVN (клуб веселых и находчивых), LIK'as, kitaip sakant (Linksmųjų ir išradingųjų klubas). Velniškai myliu šią laidą - už jumorą, už įvairovę, už ieškojimus ir atradimus. Lietuvoje ši laida ne itin populiari, tas, kas apie ją nežino, gali paskaityti čia: amik.ru arba čia: kvnbest.ru.  
Po savaitėlės ši laida švęs 50 metų jubiliejų. Pusė amžiaus gyvenimo, vienas ir tas pats vedėjas beveik nuo pat šios laidos atsiradimo, tūkstančiai komandų, milijonai gerbėjų visame pasaulyje... Scenoje - egzotika: rusai, kazachai, jakutai, čečėnai, osetinai, abchazai, baltarusiai, ukrainiečiai, latviai ir t.t. Tik lietuviai kažkodėl nesuranda KVN'o. Kažin kodėl? Neturim jumoro jausmo?..
Parinkau keletą pokštų į blogo temą: apie knygas, literatūrą, rašytojus, bibliotekas. Tiesa, tik tiems, kas moka rusiškai. Kas nori daugiau - tam visažinis You Tube'…

Knygos, knygos, knygos...

Rudens pradžioj duoto sau pažado nepirkti knygų kol kas tvirtai laikausi. Tačiau pažadas negalioja knygų mainams ir kitiems maloniems nutikimams, kai knygos pačios (už dyka!) atkeliauja pas mane. Taigi, praeitos ir šios savaitės lobis, surankiotas per mainus ar knygų keitimosi lentynoje bibliotekoje:

Senatvė

Vakar buvau senelio gimtadienyje. Spėkit, kiek jam suėjo...

99 metai... Kas mano, kad ne taip perskaitė, dar sykį parašysiu: devyniasdešimt devyneri. Prie stalo sėdėjo ir jo sesuo (panašaus amžiaus - 90+), ir vaikai, ir anūkai, ir proanūkiai, ir krikšto vaikai, ir t.t. Ir proproanūkių jau galėtų būti, tik kad mūsų šeimoj visi neskuba su "ženatve" ir vaikų gamyba.
Tai va, senelis nenukriošęs, blaivaus proto, visada turi savo nuomonę. Tiesa, neprigirdi ir sunkiai vaikšto. Bet lazdą į rankas turbūt tik pernai pasiėmė. Prieš keletą metų sėsdavo ant dviračio ir vienas pats į mišką grybauti važiuodavo. O dar ir dabar ir žolę sodely pašienauja, ir malkas paskaldo. Į bažnyčią sekmadieniais pats nužingsniuoja. Ir, aišku, į parduotuvę nueina - saldėsių anūkams ir proanūkiams. Ir miestelyje (1,5 tūkst. gyventojų) daugiausia laikraščių užsisako. Nors yra baigęs tik du skyrius ir žemės ūkio kursus. Toks anksčiau pasirinkimas tebūdavo: moterims - namų ūkio ekonomių, vyrams - ūkininkų kur…

T. Fischerio "Kelionė į kambario galą", arba Tas trenktas pasaulis...

Su Tiboru Fisheriu (vengrų kilmės britų rašytoju) mano pažintis prasidėjo nuo romano "Kolekcininkų kolekcininkė". Nuostabi knyga, prarijau pasigardžiuodama. Pamenu, mane taip sužavėjo auskarų aprašymai šioje knygoje (nors ji visai ne apie auskarus), kad po to galutinai nusprendžiau prasidurti ausis. 
Todėl kai pamačiau bibliotekoje romaną "Kelionė į kambario galą", nesuabejojau imti ją ar ne. Šis romanas prastesnis nei "Kolekcininkė", bet nuo šio rašytojo knygų manęs neatgrasė - skaitysiu jį ir toliau. 
Knygos siužetas pasirodė kažkoks nenuoseklus, tarsi sulaužytas. Lyg rašytojas būtų rašęs su ilgomis pertraukomis. Romanas tarsi sudarytas iš kelių dalių - paplušėjus galėjo gautis net kokie du romanai. 
Pažiūrėkim: buvusi šokėja su agorafobijos simptomais ir skolų išmušinėtojas. Abiejų gyvenimai verti atskirų romanų. Jų gyvenimus susieja paslaptis, kuri iki galo taip ir neatskleidžiama. Kas per velnias?.. Pastaruoju metu vis pataikau ant tokių knygų, kur …

Sovietmečio ydų antologija, arba R. Šerelytės "Mėlynbarzdžio vaikai"

Gimiau reiškinyje, skambiu vardu SSSR. Ir nors mano gyvenimo stažas Sovietų Sąjungoje nedidelis, bet daug ką atsimenu. Todėl Renatos Šerelytės knyga "Mėlynbarzdžio vaikai" man buvo jauki ir graudi. Ir juokinga: ir šypsojausi, ir prajukusi buvau.  
Atpažįstu ir dėdulę pijoką, ir pusseserę, saviveiklininkę aktyvistę, kaimo kleboną, visažines kaimynkas... Geležines dėžes parduotuvėse, šūkius valgyklose ir aktų salėse, volgas ir griuvenas autobusus... 
Kas augo Sovietų Sąjungoje, tam ši knyga bus tarsi atsiminimų albumas. Kam šis reiškinys - tik egzotika, tai bus tarsi pažintinė knyga. 
Bet čia ne nei odė SSSR, nei istorijos vadovėlis. Tai knyga apie žmones, priglušintus pernelyg šviesaus rytojaus.  Pasimetusius, ligotus, nesugebančius veikti ir mąstyti. To neišmokė Mėlynbarzdis, visus prispaudęs po padu. Nesvarbu, kas tas Mėlynbarzdis - sadistas patėvis, tėvelis Stalinas ar visa komunizmo santvarka.  
Pasakoje Mėlynbarzdžio slaptame kambaryje buvo slepiami lavonai, šioje knygo…

Pasakojimas apie pasakojimą, arba K. Ostergren "Gangsteriai"

Ech, kaip nusivyliau Klasu Ostergrenu... Mane taip buvo sužavėję jo "Džentelmenai", ieškojau šios knygos tęsinio. Radau, perskaičiau, nusivyliau... 
"Gangsteriai" (bent jau aš taip tikėjausi) turėjo paaiškinti, kas nutiko pirmoje knygoje, nes veiksmas ten nutrūksta netikėtai. Deja, deja... Pirmos knygos įvykių nė kvapo, antroji - visiška nuobodybė. 
Pasakotojas pasakoja, kaip jam kažkas pasakoja apie kažką... Intriga sukuriama dirbtinai: į tekstą prikaišiojama užuominų, įtampa keliama, neva, na tuoj tuoj bus sprogimas. Bet... gaunasi šššnipštas.
"Džentelmenuose" buvo ryškūs charakteriai, įdomūs siužeto vingiai, daug veiksmo: moterys, šnipai, lobių paieškos. "Gangsteriuose" per vargus išspaudžiama istorija apie išsiskyrusią porelę... Kam tai įdomu?.. 
Apie pirmosios knygos pagrindinį herojų užsimenama tik pirmuosiuose puslapiuose ir paskutiniuosiuose penkiolikoje. Na, ir knygoje šmėkščioja (labai nuobodžiai ir nepatraukliai) jo buvusi mylimoji. …