Jei nebūčiau mačiusi filmo "Aš esu legenda", turbūt net nebūčiau skaičiusi šios knygos. Šia knyga nenusivyliau, savo žanrui tai išties geras kūrinys (sakoma, kad būtent Richardo Mathesono kūryba įkvėpė siaubo knygų karalių Stepheną Kingą).
Kas patiko šioje knygoje? Didėjanti įtampa, besivystanti istorija (su priešistore, dabartimi, nelabai nuspėjama pabaiga), detalės, pagrindinio veikėjo paveikslas: nenudailintas kaip filme, o su savo ydomis, neviltimi. Robertas Nevilis ne visažinis, pyksta dėl savo nesumanumo, po truputį atskleidžia paslaptis, susijusias su tais paslaptingaisiais 'jais'. Jis per daug geria, sunkiai suvaldo savo geidulius, gedi savo šeimos, jaučiasi vienišas.
Ieško sprendimų, kodėl jis - paskutinysis žmogus? O gal ne paskutinis? Kas numarino žmoniją: bakterija ar prakeiksmas? Kodėl 'jie' puola? Kaip apsiginti?
 |
R. Č. nuotr.
Anksčiau jis kabindavo tuos vėrinius virš langų. Bet jie iš toliau mėtydavo akmenis, kol Robertas neapsikentęs nusprendė uždengti sudaužytus rėmus faneros gabalais. O vieną dieną ir tuos nuplėšęs užkalė langus lygiomis lentų eilėmis. Namas tapo panašus į niūrų laidojimo rūsį, bet vis tiek tai buvo geriau, nei į kambarį skrendantys akmenys, lydimi stiklo duženų liūties. Įsirengus tris oro kondicionierius, tapo dar geriau. Ir šuo kariamas pripranta, o žmogus, jei tik reikia, gali ištverti daug. |
Kas nepatiko? Neužbaigtos detalės (Roberto Nevilio ir jo kaimyno Beno Kortmeno istorija, ko, po galais, Kortmenas taip atkakliai terorizuoja ekskaimyną?..). Knygos objektas - vampyrai... Kai knyga buvo rašyta, dar nebuvo tokios manijos, bet dabar po vampyriados (filmų, knygų, serialų) man darosi bloga kas kartą išgirdus žodį 'vampyras'. Yra gerų filmų (pvz., "Interviu su vampyru"), yra blogų filmų ("Van Helsingas"), bet niekada šie padarai manęs ypatingai nežavėjo ir netraukė.
O ir šiaip skaičiau abejingai šią 'išaugtą' literatūrą. Jau išaugau iš fantastikos ir nuotykinės literatūros, ją skaičiau paauglystėje. Dabar randu įdomesnių ir vertingesnių knygų. Ir šitos antrą kartą nebeskaitysiu.
Bet, kam patinka tokia literatūra, kas dievina S. Kingą, tam patariu perskaityti ir šitą knygą "Aš esu legenda".
Mano įvertinimas: 4/5
Leidykla: "Obuolys"
Leidimo metai: 2007
Puslapių: 207
Knyga iš: mainų
Kainavo: 0 Lt
>O ir šiaip skaičiau abejingai šią 'išaugtą' literatūrą. Jau išaugau iš fantastikos
AtsakytiPanaikintitai n Orvelo gyvuliu ukis, Vonneguto Skerdykla nr.5 dauguma Markezo knygu ar Murakami ir t.t skaitai kaip isaugama literatura?
Aisku fantastika dauguma imbicilu supranta kaip 'drakonai, pasakos etc' ir vadina kaip isaugama literatura ar "rimtos" literaturos podukra. Bet kai yra geras fantastikos darbas ji pasiima kaip savo ir dar pakrikstyja kitu vardu, kad atrodytu kitaip. Magiskasis realizmas lol :)
Fantastika fantastikai nelygu. Iš vienos išaugama. Kita tampa klasika. Aš mėgstu fantastiką, pvz. pati dabar skaitau G.H.Wellso "Pasaulių karas" - klasika lieka klasika, nesvarbu, mokslinės fantastinės, siaubo, meilės ar kokios rimtosios literatūros. Taip, galbūt yra daug vertingesnių knygų už "Pasaulių karą". Bet jei jos nebūčiau perskaičiusi, negalėčiau vadintis rimta skaitytoja, jei nežinočiau apie ką rašoma viename pirmųjų mokslinės fantastikos kūrinių.
AtsakytiPanaikintiiš visko išaugama: aš nuo fantastikos nebekaifuoju. į knygas, kurias skaičiau prieš dešimt metų, dabar žiūriu visai kitaip. ne knygos kitokios, o aš kita. visi vaikystėje skaitėme vaikiškas knygas (yra tikrų šedevrų, ar ne?), bet dabar juk retas kuris pasiima vaikišką knygą paskaityti. tas pats su muzika, pomėgiais ir t.t. klasika (tiek rimtosios literatūros, tiek fantastikos) irgi ne visiems turi patikti: vieni kaifuoja, kitiems nuobodu. čia jums ne prokrusto lova :)
AtsakytiPanaikintiO aš kaifuoju nuo fantastikos. Nuo girto Bukowski paistalų kaifuoju. Nuo Parulskio fantastikos kaifuoju (pats autorius pripažinęs, kad nejaučia skirtumo kur yra biografinės jo gyvenimo detalės, o kur pramanai). Nuo Melniko fantastikos kaifuoju, nes ji puikiai atspindi žmogaus vidų.
AtsakytiPanaikintiIr nuo McCarthy "Kelias" kaifuoju, nors ten postapokaliptinį pasaulį kaip ir aprašo. Tačiau pagrindinė mintis juk ne apie tai? Ar apie tai?
Knyga tuo ir žavi, kad kiekvienas pasiima iš jos tai, ko jam reikia. Jeigu iš Mathesono pasiimamas tik knygos siužetas - vampyrai-paskutinis žmogus, tada tai fantastinė literatūra paaugliams. Jeigu įsigilini į žmogaus praradimų, kovos ir su aplinka ir su savo silpnybėmis (žmogiškumu), galų gale kas yra labiau žmogus ar jis ar tie naujieji žmonės, tada gauni LSD nuo kurio pasaulį matai kitaip.
Kita vertus, knygos skaitymas priklauso nuo turimų žinių, patyrimo ir emocinio nusiteikimo. Todėl kiekviena knygos apžvalga yra toleruotina kaip per to žmogaus prizmę atėjęs suvokimas ir jis yra neabejotinai teisingas būtent jo suvokimui.
čia, bloguose, mes (ne tik aš, visi knygininkai) vertiname ne knygas, o savo santykį su ja. vieną knygą dešimt žmonių aprašys dešimčia skirtingų būdų - ir visi bus teisingi. negali gi pykti ant kito, jei jam nepatinka tai, kas patinka tau.
AtsakytiPanaikintidienosknyga puikiai pasakė, kad iš knygos kiekvienas pasiima tai, ko reikia. kaifuojam visi nuo skirtingų dalykų: vieni nuo arbatos, kiti nuo kavos, vieni nuo miego, kiti nuo darbo, vieni - nuo šunų, kiti - nuo kačių, mano vyras - nuo fantastikos, aš - nuo klasikinių romanų. aš - prieš uniformas, už tai, kad visi būtumėm skirtingi. už įvairovę... ir toleranciją :)
Nemanau, jog galima fantastiką vadinti išaugta literatūra. Galbūt žmogaus skonis keičiais, bet ne išaugama. Aš nežinau...čia gal Lietuvoje tokia mada..o iš kur ji susiformavusi, velnias žino. Kažkur įvyko klaida. Pats esu baigęs filosofijos studijas, kelis kartus perskaitęs skersai išilgai rusų 19 amžiaus literatūrą, veža mane ir Muzilio, ir Prusto kūryba, bet, turiu pasakyti, jog yra daugybė fantastikos kūrinių,kurie yra tiesiog nuostabūs, gilūs, vertingi ir velniškai sudėtingi. O daugybė jų lenkia savo gražumu ir gilumu snobiškuosius romanus pripažintus. Tiesiog kiekvienoje srityje yra savų perlų, savų kalidų. Apskritai fantastiką reiktų įtraukti į mokyklos, universitetų programas. Turbūt niekas taip nemokina į pasaulį žvelgti plačiai, kitu kampu, tolerantiškai ir t.t. Puikiai pamenu, ką man davė Simakas, Azimovas, Klarkas ir daugybė kitų. Tikrai nedrįsčiau sakyti, kad mažiau, nei koks Dostojevskis. Žinau, žinau, daug kas nesutiktų, bet aš tiesiog intuityviai jaučiu. O dėl šios knygos..nežinau, neskaičiau jos. Bet vėlgi...minėti Kingą prie išaugtinės..hm :) keistoka.
AtsakytiPanaikinti