Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Hunter S. Thompson "Romo dienoraštis", arba Seniai seniai, kai buvau blaivas...

Visada galvojau, ką mąsto skvoteriai, keliautojai: vieną dieną čia, kitą dieną ten. Ką reiškia neturėti jokio pagrindo po kojomis, tik nereguliariai ateinančius algų čekius?.. Hunterio S. Thompsono "Romo dienoraštis" - štai tokio 'drifterio'/bastūno gyvenimas. Tai autobiografinis, kreizovas, apkvaitęs pasakojimas apie žurnalisto gyvenimą Puerto Rike.

Mačiau ir filmą - pasirodė praeitais metais. Bet, matyt, iš filmo ir Johnio Deppo (jis atlieka pagrindinį vaidmenį) tikėjausi daugiau, be to parsisiųsto filmo kokybė buvo prasta, tad euforijos peržiūra nesukėlė.


Taip pat reikėtų pasakyti, kad 'kinošnikai' čia kaip reikiant pasidarbavo: išėmė vienus veikėjus, pridėjo kitus, sulipdė iš dviejų-trijų vieną, vieno herojaus mergą atidavė kitam, išmetė vienas scenas, prikūrė naujų, kurių knygoje net nėra (bet kiek suprantu idėjas ištraukė iš paties H. S. Thompsono gyvenimo), įdėjo porą banalių juokelių ir išmetė thompsonišką filosofiją. Nors tam tikro žavesio ir gonziškumo filme liko.

Gonzo rašymo stilius (pirmą kartą terminas panaudotas būtent H. S. Thompson stiliui apibūdinti) - tai subjektyvioji žurnalistika, pasakojama pirmuoju asmeniu, tikslumas čia nebūtinas, svarbiau - atskleisti nuotaiką, perteikti emocijas, pasakojant savo patirtį. 

O H. S. Thompsono patirtis tokia: geria (viską: romą, šampaną, viskį...), maudosi nuogas paplūdimyje, dreifuoja per barus, mušasi su puertorikiečiais, bėga nuo policijos, mylisi su merginomis, dirba trečiarūšiame ant bankroto ribos gyvenančiame laikraštpalaikyje ir žvalgosi po San Chuaną, kuriame pilna tokių pat kaip jis. Kokių? Anglų kalboje yra geras žodis 'drifter' - keliaujantis/plaukiantis pasroviui, lietuviškai gal reikėtų vadinti bastūnu, perėjūnu. Ne 'bomžas', bet neturi vietos, kurią galima pavadinti namais. Visi daiktai telpa į kuprinę, na, bent į porą, vieną dieną trinasi po vieną miestą, kitą dieną sumanė - viskas atsibodo, o gal reikia įsiprašyt į kokį krovininį laivą ir keliaut, pavyzdžiui, į Mechiką, dirba vienur, kitur, nesvarbu ką, svarbu, kad algų čekiai ateitų laiku. 

R. Č. nuotr.
- Sveiks, mušeika, - pasisveikino jis. - Kaip kalėjimas?
- Siaubingai, - atsakiau. 
- Nieko, - padrąsino mane Sandersonas. - Kitą kartą bus blogiau. Jau būsi pasižymėjęs. 
Įsispoksojau į jį, svarstydamas, kokį iškreiptą humorą jis žarsto.
Sandersonas pasirėmė ant alkūnių ir užsidegė cigaretę. 
- Nuo ko viskas prasidėjo? - paklausė jis. 
Aš jam viską papasakojau, kai kur praleisdamas nereikšmingas detales ir kategoriškai neigdamas oficialią versiją, kiek apie ją žinojau. 
Tada atsilošiau kėdėje, nužvelgiau baltą paplūdimį, jūrą, palmes aplinkui ir pamaniau: kaip keista tokioje vietoje jaudintis dėl kalėjimo. 
Alkoholis čia gyvybiškai svarbus - kaip oras. Girtu protu ir dirbama, ir vairuojama, ir filosofuojama, ir susipažįstama, ir susipykstama...

Beje, sakoma, kad knyga "Romo dienoraštis" sąrašo viršuje, kurį turėtų perskaityti tie, kurie nori studijuoti žurnalistiką. Gal ir verta perskaityti būsimiems žurnalistams, išmoks rašyti ne taip sausai. Gal ši knyga ir nepravers, jei imsi interviu iš ministro pirmininko, bet bent išmokys įdėti šarmo rašant kelionių apžvalgas ar straipsnius socialine tematika.  

Beje, kiek teko susidurti, visi žurnalistai (ir užsieniečiai, ir lietuviai), ėmęsi avantiūros kurti romanus, rašo kitaip nei dauguma rašytojų. Man jų stilius patrauklus. 

Labai smagiai suskaičiau ir šį "Romo dienoraštį". Ne nobeliškas romanas, aišku, bet jo skaitymas buvo smagi patirtis. 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: parašyta - 1960, išleista - 1998
Puslapių: 252
Knyga iš: knygyno
Kainavo: 14 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.