Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kurt Vonnegut "Skerdykla Nr. 5", arba Ką rašo antimilitaristas?..

Tai va, perskaičiau tai, kas būtina: Kurto Vonneguto "Skerdyklą". Tiesa, skaičiau dviejų kūrinių rinkinį: "Skerdyklą" ir "Čempionų pusryčius". Viena knyga labai patiko, kita - visiškai nepatiko. Bet supratau: Vonnegutą skaityti reikia, susipažinti būtina bent bendram išsilavinimui. Apie "Čempionų pusryčius" - kitame poste, o dabar apie "Skerdyklą Nr. 5". 

Apie karą galima rašyti visaip: herojiškai, romantiškai, liūdnai, žiauriai, ironiškai... Apie karą K. Vonnegutas rašo savaip: jis buvo, ir "nieko nepadarysi"... 

Karai (galima perfrazuoti kitaip: ir kitos katastrofos, mirtys, žūtys, nelaimės...) buvo ir bus, nereikia priešintis likimui, - sako Vonnegutas. 

Jis neromantizuoja karo, kaip daroma daugumoje filmų, bet ir nemoralizuoja, negąsdina, tiesiog parodo, kaip yra iš tikrųjų: iki kraujo nutrintos kojos, šaltis, klouno skudurai vietoj rūbų belaisvių stovykloje, bombų išdegintas miestas, badas, viduriavimas, pakrikę nervai...  Iš tiesų, o kuo čia žavėtis?.. 

R. Č. nuotr.
- Jūs gi tada buvot vaikai! - tarė ji. 
- Prašau?
- Jūs per karą buvot dar visai pienburniai - kaip anie va, kur žaidžia viršuj! 
Aš linktelėjau galva - sutinku. Mes tada tikrai buvom kvaili nekalti berneliai, tik vakar atsisveikinę su vaikyste. 
- Bet juk šito neparašysit, ar ne? - Tai buvo ne klausimas. Tai buvo kaltinimas. 
- Aš... aš dar nežinau, - atsakiau. 
- Užtat aš žinau, - pasakė ji. - Jūs pavaizduosit, kad buvot ne vaikai, o tikri vyrai, ir jus vaidins filmuose visokie gražuoliai Frenkai Sinatros ir Džonai Veinai ar kiti karą įsimylėję šlykštūs seniai. Ir karas atrodys nuostabus, tad kodėl mums nepakariavus dar ir dar? O kariaus vaikai - kaip tie, kur žaidžia viršuje. 
Rašytojas pats dalyvavo kare ir buvo vokiečių nelaisvėje, matė subombarduotą Dresdeną. Žinoma, tai, ką jis matė iš tikrųjų, transformavosi į kažką kitą, į fikciją, kurią mes skaitome jo knygoje. Todėl ir skaitome ne dokumentinę knygą, o romaną. Paprastą ir jautrų. Ne "Amerikiečių kariai Antrojo pasaulinio karo kontekste, žvelgiant iš šiuolaikinės pozicijos", o "Skerdyklą Nr. 5". Apie tai, kaip kartais žmonės pamiršta humaniškumą.  Tampa nejautrūs. Bet kam: žmogui, menui, nuostabiai miesto architektūrai, į vežimą pakinkytam arkliui...

Matome karą ne iš lėktuvo skrydžio (kai matomas visa karo chronologija, jo padaryta žala, skaičiai, faktai), o nuo žemės - maždaug suaugusio žmogaus akių lygyje, tai ką mato Bilis Piligrimas, išvargę amerikiečių kariai, anglų belaisviai, paauglys vokietis karys... 

Iš tiesų ši knyga man priminė Ray Bradbury "Marso kronikas" (ypač scenos apie Bilio Piligrimo keliones laiku). Panaši savo emociniu užtaisu ir filosofija: 
Štai ko galėtų, labai pasistengę, pasimokyti iš mūsų žemiečiai: ignoruoti blogus laikus ir džiaugtis gerais.
Daug kas žavėjo mane šitoje knygoje: ir emocijos, ir požiūris, ir istorija, ir stilius, ir žodžių žaismas: "plieninių bėgių spageti"...   

K. Vonneguto "Skerdykla" patenka į klasikos sąrašus, skaityti verta ir reikia, gera knyga, ir čia "nieko nepadarysi"... 

Mano įvertinimas: 5/5 

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 1981
Originalo metai: 1969
Puslapių: 191
Knyga iš: bibliotekos
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...