Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Emyl Jenkins "Stilinga vagystė", arba Auksas ir senienose žiba

Emyl'ės Jenkins knyga "Stilinga vagystė" - apie antikvarines vertybes. Ši knyga labai laiku man papuolė į rankas - per "Discovery" kaip tik pradėjo rodyti laidas "Salvage Hunters" ir "Dirty Money" apie senienų perpardavinėtojus. Atmosfera tiesiog susikūrė pati, ir knygą buvo skaityti malonu ir lengva. 

Norėčiau ir aš daugiau išmanyti apie antikinius daiktus arba meną. Snobišku balsu sakyti: "Ooo, jūs turite 18 amžiaus Meiseno porceliano servizą. Tikra retenybė... Šiuo metu Meiseno darbai labai populiarūs. Gal parduodate? Žinau, kas už šį servizą paklotų apvalią sumelę..." arba "Brangioji, ši komoda - tik Jakobinų periodo baldų kopija. Štai, matote - taip lygiai pjauna tik šiuolaikinės staklės. Tai tik kopija, miela, tačiau tik kopija. O vertė - ne didesnė nei paprastos spintelės." Na, bet kas neduota, tai neduota.

Užtat duota Emyl'ei Jenkins. Antikvarinių vertybių ir senienų pasaulis nupieštas labai tikroviškai. Dar kiekvieno skyriaus pradžioje pateiktas klausimas ir atsakymas apie antikvariatą (tarsi kokio žurnalo klausimų ir atsakymų skiltis). Pamaniau - čia tik iliuzija ar rašytoja tikrai išmano, ką rašo. Pasirodo, E. Jenkins iš tikrųjų yra antikvarinių daiktų vertintoja, dirbo aukcionuose, yra parašiusi daug straipsnių ir knygų šia tema. O "Stilinga vagystė" - pirmasis jos romanas. Po to gimė dar vienas romanas su ta pačia pagrindine heroje - "The Big Steal" (liet. "Didžioji vagystė"). 

"Stilinga vagystė" - šioks toks detektyvas. Ne veltui, tai vadinama antikvarinėmis vertybėmis. Jos ne tik verčia knistis senienų parduotuvėse ir palėpėse bei prakaituoti aukcionuose, bet ir griebtis nusikaltimų: vagysčių, sukčiavimo, grasinimų... 

Detektyvas gana silpnokas - viskas išsisprendžia, bet gana nuobodžiai, be efekto. Be to koks čia detektyvas, kur viskas išsisprendžia beveik savaime. 

Per daug paslapčių vienu metu užgriūva pagrindinę heroję, antikvarinių vertybių žinovę Sterling Glas, tarsi kokią Džesiką Flečer (na, tokią mirtį sėjančią moteriškę iš seno detektyvinio serialo - amerikietiška 9 dešimtmečio Miss Marple versija). Ir nors pati rašytoja tekste pasišaipo iš šios ponios Flečer ir pagrindinės veikėjos panašumo, esmė nepasikeičia. Pusamžė moterytė imasi detektyvės vaidmens, tik sukasi aplink ją ne žmogžudystės, o sidabriniai arbatos kaitintuvai, deimantinės segės, porceliano sriubinės ir art deco stiliaus statulėlės...

R. Č. nuotr.
Man visai nesunku buvo jį įtikinėti. Tai, ką aš kalbėjau, buvo gryna tiesa. 
- Laikykite pas save visas figūrėles, kurias surinksite ir kurias išdrošite, - paliepiau jam. - Man dar reikia pasirankioti medžiagos ir gerai viską apmąstyti. Aš jau kalbėjau su žmogumi, kuris galėtų mums pagelbėti gauti nemažai pinigų už tas figūrėles, kurias jau turite surinkęs. Juk nenorėsite parduoti figūrėlės... - Jau buvau besižiojanti sakyti: ...kainuojančios penkiasdešimt tūkstančių dolerių vietoj kelių šimtų, bet paskui persigalvojau. - Juk nenorėsite parduoti savo brangenybės pigiau, nei ji iš tiesų kainuoja.
Solas prasižiojo, lyg ketindamas man paprieštarauti. 
- Jūs privalote man prisiekti, - maldavau jo. - Tiesiog palaukime. 
Solo akys susidūrė su mano žvilgsniu. 
- Štai ir vėl ta žavinga šypsena, - tarė jis. - Darysiu taip, kaip jūs liepsite, Sterling. 
Kas nė karto nėra buvę blusturgyje, tiems turbūt bus neįdomu skaityti. Ypač jei yra pratę prie gerai sukaltų trilerių - kaip minėjau, detektyvas silpnokas. Bet knyga gali tapti visai mielu ir lengvu skaitaliuku atostogoms ar poilsiui.

Mano įvertinimas: 3+/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 2005
Puslapių: 341
Knyga gauta per mainus
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...