2012 m. vasario 16 d., ketvirtadienis

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius
(biografas.lt nuotr. )
Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu. 

"Pasigendu dvasingumo..."

Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Tautos sąžine bei laisvės šaukliu vadinamas rašytojas buvo vienas aktyviausių nepriklausomos Lietuvos atkūrėjų. Jo eilės skambėdavo Sąjūdžio mitinguose. Tačiau poetas vėliau atsisakė aktyvios veiklos politikoje. Rašytas žodis jam pasirodė vertesnis ir reikšmingesnis, greičiau pasiekiantis tautos sąmonę. "Eilėraščiai nėra nepavojingi", - rašė J. Marcinkevičius.

Sovietmečiu J. Marcinkevičiui pro cenzūros filtrą pavykdavo praleisti tokius žodžius, kaip Dievas, kryžius, malda, parašyti patriotų bibliją - trilogiją "Mindaugas", "Katedra", "Mažvydas", kurio žodį "Lietuva" spektaklio metu skiemenuodavo visa teatro salė. "Tai sutapo su tam tikru atšilimu, vadinamuoju atlydžiu. Tada buvo leidžiama daugiau nei kitu laiku", - sakė rašytojas.

Nors ir sulaukusio septyniasdešimt šešerių metų J. Marcinkevičiaus neapleidžia vaisinga poezijos mūza, gimdanti knygas vieną po kitos. Neseniai poetas yra prisipažinęs, jog gyvena labai įtemptą gyvenimą.
Ar turite stebuklingą vietą, kur galėtumėte pasislėpti nuo gyvenimo akibrokštų, kur pailsite, pasisemiate jėgų?
Sulaukus tokio amžiaus, kaip mano, tokia vieta yra visa Lietuva. Bet kur nuvažiavęs surandu didesnį ar mažesnį trupinėlį savęs. Tai papildo mane, mano suvokimą, pradžiugina arba nuliūdina. Bet tokios - savos - vietos neturiu. Nejaučiu tam poreikio.
Esu kilęs iš kaimo. Tėviškė, visa tai, kas su ja susiję: darbai, pramogos, žmonės, tai mano prieškarinė vaikystė. Iš mano senojo kaimo mažai kas likę, nelikę tų senųjų pavardžių. Kaimas dar yra, bet nemaža dalis trobų užkaltais langais, laukai nedirbami. Ir tai labai liūdina mane, kuris prisimena, kaip žmonės čia arė, sėjo, pjovė...
Vilnių aš laikau savo antrąja gimtine. Nuo 1949 metų aš jau vilnietis. Visa tai, kas jame atsirado naujo, gimė su manim, su mano gyvenimu. Esame dirbę Vilniaus atstatymo darbuose - studentams tai buvo privaloma. Atradome Vilnių labai sugriautą. Na, toks tas mūsų atstatymas buvo - mes tik ardėme griuvėsius, - šypsojosi poetas. - Ne viskas patinka, kas dabar yra statoma Vilniuje. Ypač kai bandoma brautis į senamiestį. Ne visada man yra priimtinas naujasis miestas.
Dažnai bijoma technokratijos, kalbama, kad tapsime civilizacijos aukomis. Ar dvasingumo neužgoš technologijos, tie naujieji miestai? Juk ir jūs pats esate rašęs: "Einšteino ranka, laikanti smuiką, yra laimingesnė už kitą ranką, rašančią E=mc2".
Jei atvirai, žiūriu pesimistiškai. Gal įvyks pokyčiai tose visuomenėse, besijungiančiose į įvairias sąjungas... Gal pavyks sukurti ideologiją, pasaulėjautą, kuri privers žmogų pajusti, kad yra atsakingas už tą vietą, kurioje gyvena.
Tas garsusis principas, kad nereikia laukti malonės iš aplinkos, gamtos, o ją pačiam paimti, yra žudantis, naikinantis ne tik aplinką, bet ir patį žmogų, jo dvasią. Ko dabar pasigendu žmoguje, tai dvasingumo. Bažnyčia nepajėgia užkrėsti, pritraukti jauno žmogaus. Kalbu nebūtinai apie religinę pasaulėjautą. Norėčiau matyti dvasingą žmogų, kuris suvoktų brolybės jausmą su aplinka. Tas jausmas pažadintų jame globos norą augalui, paukščiui, žemės smilčiai.
Manau, kad tam reikalui yra pašauktas menininkas. Mene dabar vyksta labai sudėtingi procesai, ne visada organiški. Dažnai jį lemia mada, sekimas. Aš vaizduočiau nacionalinį meną, kultūrą, besiremiančią į tą vietą, iš kurios ji išaugo.
Ar jums neatrodo šiuolaikiniai menininkai per daug pretenzingi?
Suprantu, jaunas žmogus visada jų pilnas, - šypteli J. Marcinkevičius. - Mūsų laikais, kai pradėjome kurti, tokie dalykai buvo net neįsivaizduojami, nesapnuojami. Tada tas procesas buvo kontroliuojamas prievartos būdais. Man atrodo, kad praeis tam tikras laikas, ir menas pasikeis, santykis į jį taps natūralesnis.
Ar turite pamokymų, patarimų jauniems menininkams?
Na, ką jūs... Niekada tuo neužsiėmiau. Galiu tik daugiau ar mažiau nustebti vienu ar kitu atveju, bet mokyti aš nedrįsčiau. Juo labiau kad visą gyvenimą nieko nemokiau, niekur nedėsčiau. Esu toks žmogus, kuris niekada neturėjo darbo knygelės. Buvau laisvas. Nepasakyčiau, kad visada buvo lengva, bet buvo galima gyventi.
Minėjote, kad nacionalinė kultūra turi turėti ryšį su gimtosiomis šaknimis. Kai Lietuva stojo į Europos Sąjungą, būtent šio ryšio praradimo daugelis ir bijojo. Baiminosi, kad neteksime ne tik savo kalbos, kultūros, bet ir tautos. Ar tas nerimas dėl globalizacijos pagrįstas?
Tie dalykai, kurie susiję su nacionaline gyvensena, papročiais, dainomis, kalba, man yra labai brangūs. Nenorėčiau, kad jie išnyktų.
Ypač pastaraisiais metais mane itin liūdina tai, kas vyksta su lietuvių kalba. Ypač su tomis formomis, kurios susijusios su viešaisiais užrašais: reklama, pavadinimais. Juk jie jau nebe lietuviški. Suprantu, kad reikia mokėti vieną kitą kalbą šalia gimtosios, bet...
Norėčiau pacituoti prieš keturis šimtus metų Mikalojaus Daukšos, vieno stambiausių senosios raštijos kūrėjų, parašytus žodžius: "Ne žemės derlumu, ne miestų ir pilių tvirtumu, ne drabužių turtingumu gyvuoja tautos, bet daugiausia išlaikydamos ir vartodamos savo kalbą."
Mano mylimoje laidoje "Dainų dainelė" šiemet vaikai dainavo angliškai. Du, trys, keturi... Nebegalėjau klausyti. Kodėl taip?.. Mokytojai turėtų apeliuoti į žmogaus sąmoningumą.
Esu įsitikinęs, kad net "Eurovizijoje" kūriniai turėtų būti atliekami nacionalinėmis kalbomis. Švieslentėje, prašom, - vertimas. Žodis dainoje, kaip niekur kitur, susijęs su muzika. Žinoma, jei "Eurovizijoje" dar yra muzikos, - prajuko rašytojas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą