Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

John Steinbeck "Tortiljų kvartalas", arba Landynių legendos

Man patinka John'as Steinbeck'as - kuo toliau, tuo labiau įsitikinu. Nors daugelis sako, kad jis senamadiškas, banalus, nuspėjamas ir didaktiškas. Bet man patinka jo sugebėjimas nupiešti personažus, išvystyti charakterius ir "įkišti" juos į tokius situacijų akligatvius, kur jiems ant pečių prisėda velnias ir angelas, o tada tiesiog neįmanoma pasprukti nepasirinkus vieno ar kito. Ir jokio 'peleviniško' vartymosi per galvą...

"Tortiljų kvartalas" savo aura labai panašus į ką tik perskaitytą ir aprašytą "Konservų gatvę". Kiti veikėjai, kitas aptriušęs kvartalas, kitos landynės, bet esmė ta pati - ir valkatos yra žmonės. Jie jaučia, myli, nekenčia, išduoda, turi savų svajonių ir vilčių, kokios jos ten tebūtų tose neišsimokslinusiose, pragertose smegenyse.

Vyno čia daug... Ir skaičiuojamas jis ne taurėmis, o galonais.

Valkatos, vagys, buvę ir būsimi kaliniai, laisvo elgesio moterėlės su ilgomis meilužių ir dar ilgesnėmis vaikų virtinėmis. Kiekvieno istorija pasakojama su švelnia ironija. Pasakojama taip, kad atrodo, jog eilinė kekšelė ar rajono kvailelis - ypatinga asmenybė, kurios poelgiai tampa legenda...

Visų jų istorijos rutuliojasi landynių kvartale, apgyvendintame paisanų, kurių kūnuose teka indėnų, ispanų, meksikiečių ir europiečių kraujo mišinys. Kvartalą supa paslaptingi, lobių pilni miškai, lagūnos, pliažai, Monterėjaus konservų fabrikai.

R. Č. nuotr.
Monterėjus turi vieną nekintamą savybę. Beveik kasdien saulė rytais apšviečia vakarinių gatvių langus, o vakarais - rytinių. Kiekvieną dieną raudonas autobusas darda iš Monterėjaus į Pasifik Grouvą ir atgal. Kiekvieną dieną konservų fabrikai paskleidžia po miestą gendančios žuvies dvoką. Kiekvieną popietę vėjas papučia nuo lagūnos ir sujudina pušų viršūnes ant kalno. Meškeriotojai tupi ant uolų, suspaudę savo meškeres, o jų veiduose - sustingusi kantrybė ir cinizmas. 
"Tortiljų kvartalas" patiko labiau nei "Konservų gatvė" - jis turi nuoseklų, sklandų siužetą, tvirtesnį kūrinio stuburą nei "Konservų gatvė". Beje, "Tortiljų kvartalas" buvo pirmoji J. Steinbeck'o knyga, kuri sulaukė komercinės sėkmės bei teigiamo kritikų ir skaitytojų įvertinimo.

"Konservų gatvę" ir "Tortiljų kvartalą" nebūtina skaityti vieną po kitos. Nors daugelis sako, kad būtų geriausia, jog abi dalys būtų vienoje knygoje. Rodos, kažkada taip ir buvo padaryta su ankstesniais leidimais. Tačiau aš labiau norėčiau, kad vienoje knygoje būtų išleista "Konservų gatvė" ir tęsinys "Saldusis ketvirtadienis".

Mano vertinimas: 4+/5

Leidykla: "Vaga"
Leidimo metai: 2010
Originalo metai: 1935
Originalo pavadinimas: "Tortilla Flat"
Puslapių: 216
Knygą: pirkau internetiniame knygyne
Kainavo: 9 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...