Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Amelie Nothomb "Alkio biografija", arba Dienoraščio išplėša

Perskaičiau "Alkio biografiją" ir tyčia palūkėjau kurį laiką prieš rašydama įrašą. Pasitvirtino tai, ką kažkur giliai jaučiau skaitydama - kad tekstas nepaliks jokio gilesnio ir ilgalaikio jausmo.

Autobiografinėje knygoje rašytoja Amelie Nothomb prisimena savo vaikystę - diplomato šeimoje gimusi mergaitė keliauja iš vienos šalies į kitą: Japoniją, Kiniją, Birmą, Ameriką. Kultūriniai skirtumai, fiziologinės mažos mergaitės problemos: nenumaldomas alkis, troškulys, o prie viso to - aštrus protas, ne tik maisto, bet ir žinių alkis.

Rodos, tekstas įdomus, autorė guvaus proto, mintys aiškios, įdomios įžvalgos. Pavyzdžiui:

R. Č. nuotr.
Vienintelis tikras dalykas, kad vaizduodamas valgius, dailininkas (skulptorius, tapytojas) renkasi retus, o ne įprastus patiekalus. Tarkim, buvo įrodyta, kad Lasko žmonės maitinosi vien tik šiaurės elnių mėsa, o šiaurės elnio atvaizdų nėra ant nuostabių katedros sienų. Amžinas žmogaus sielos nedėkingumas - jis linkęs šlovinti sodines startas ir omarus, o ne duoną, kuriai jis skolingas už gyvybę.
Trumpai tariant, Okeanijos gyventojai tiek daug vaizdavo diaskorėjas todėl, kad tai buvo šventinis patiekalas, ir todėl, kad buvo sunku išauginti šiuos šakniagumbius. Jei bulvės pas mus būtų retenybė, valgyti jų košę būtų snobiška.
Autorė sutapatina kūno ir žinių alkį. Pasak autorės, alkis yra veiksmo variklis. Aš vis svarstydavau, kodėl tose šalyse, kuriose palankus, šiltas klimatas ir maisto bei naudingų iškasenų gausa, civilizacija yra mažiau išsivysčiusi. Pavyzdžiui, Afrikos šalys. Jų gyventojams nereikia dėl nieko stengtis: miega kūnas, miega ir protas. O atšiauraus klimato šalių gyventojai, kuriems žemę reikia išsikovoti iš akmenų, uolų ar įšalo, turi susikūrę aukštą pragyvenimo lygį: Islandija, Skandinavija, na, kad ir mes, lietuviai.

Tačiau knyga per trumpa, per daug asmeniškumų, per mažai (man) aktualių temų, daug verkšlenimo, temos neišplėstos. Tos pavadinime žadėtos alkio biografijos tik užuominos, tai daugiau autorės bulimijos ir anoreksijos iškankinto kūno biografija. Knyga - tarsi keli išplėšti dienoraščio puslapiai, kuriuos rašytoja sumanė išleisti. O dienoraščiai, tiek svetimi, tiek savi, man neįdomūs.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2005
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "Biographie de la faim"
Puslapių: 200
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...