Tikrai verta dėmesio knyga - Mikos Waltario "Sinuhė egiptietis." Daug ką reiškia faktas, kad šiai knygai autorius ruošėsi dešimtmetį. Dar 1949 metais išleista suomių rašytojo knyga vadinama pirmuoju bestseleriu ir tikrai yra verta to vardo. Per maždaug dešimtmetį ši knyga Lietuvoje buvo išleista dukart.
Apibūdintas ir varguolių, ir turtuolių, ir faraonų gyvenimas. Paprastai rašytojai koncentruojasi į vieną visuomenės sluoksnį, o čia - visko po truputį, ir viskas taip išsamu. Ekonomika, buitis, politika, religija, tradicijos, menas, medicina, karyba... Aprašytas ne tik Egiptas, bet ir aplinkinės, su Egiptu glaudžių ryšių turėjusios Kretos, Sirijos, Mitanijos ir kitos valstybės.
Tai nėra rašytojo išgalvoti faktai - rašytojas ruošėsi šiam romanui dešimtmetį, domėjosi Egipto kultūra, vertė knygas ir straipsnius. Pati Egipto nacionaliniame muziejuje esu mačiusi tas faraono rūmų grindis, minimas romane net keletą kartų, su "beveik kaip gyvomis" nendrėmis bei antimis, ar kai kurias paminėtas skulptūras. Bet faktai toli gražu ne sausi, jie puikiai įpinti į siužetą. Vaizdai be proto ryškūs ir išsamūs, svarbiausia, kad turi atitikmenis realioje istorijoje.
Rašytojas pasirinko faraono Echnatono valdymo laikotarpį, keistojo faraono, atnešusio į Egiptą vieno dievo sampratą ir nuvertusį anksčiau garbintus dievus, bandžiusi keisti iš pagrindų nusistovėjusią tvarką.
.jpg) |
R. Č. nuotr.
Horemhebas nusivedė mane į faraono kambarį - šitaip vėl pamačiau faraoną. Kol buvau išvykęs, jis suvyriškėjo, jo veidas buvo aistrus, išblyškęs, paakiai nuo nemigos patinę. Jis neturėjo nė vieno papuošalo, buvo apsirengęs paprastai - baltais ploniausio karališko lino drabužiais, neslepiančiais jo aukšto, gležno kūno nedermingo moteriškumo.
- Sinuhė, gydytojas, tu, Vienišasis, pamenu tave, - pasakė jis, ir tą valandėlę suvokiau, jog tai žmogus, keliąs arba neapykantą, arba meilę, nes nė vienas, turįs krūtinėje širdį, šalia jo negali likti bejausmis. - Mane kamuoja galvos skausmas, neledžiantis man naktimis užmigti., - tarė jis, ranka paliesdamas kaktą. - Baisus galvos skausmas mane dažnai kamuoja, kai kas nors nutinka prieš mano norą, o mano gydytojai padėti negali. Jie gali tik apkvaišinti, kai man skauda, tačiau apkvaišti nenoriu, nes mano mintys vardan manojo dievo turi būti skaidrios kaip vanduo - man jau gana tų prakeiktajam Amonui įšventintų gydytojų. Horemhebas, sakalo sūnus, pasakojo apie tavo išmoningumą, Sinuhe. Gal tu galėtum man padėti?
|
Nors manęs egiptologija toli gražu nežavi, nepažįstu faraonų, neskiriu Ramzio nuo Tutmosio, bet Echnatoną atsimenu. Rasčiau net jam skirtą salę Kairo muziejuje. Atsimenu vien todėl, kad jis iškrenta iš bendro konteksto, yra išskirtinis: apsigimęs faraonas, nuostabiosios Nefertitės vyras, jo sūnaus Tutanchamono kapas - turtingiausia iki šiol rasta kapavietė. Apie Echnatoną sklando įvairiausių teorijų: nuo tokių, kad jis buvo ligonis, išsigimėlis, iki tokių, kurios sako, kad jis galėjęs būti ateivių iš kosmoso palikuonis... Tokį įspūdį daro jo figūra: keista, neproporcinga, plačių, moteriškų klubų, ištempta galva, mėsingomis lūpomis, nutįsusiomis ausimis, įkypomis akimis.
Jo valdymo metu buvo nuversti senieji dievai ir prieita prie vieno dievo, Atono, sampratos. Keitėsi meno stilistika, buvo daug visuomenės pokyčių, taikomi į socialistinius panašūs principai. Neva, visi lygūs, o, pasak M. Waltario personažų, viskas apsivertė: "Lubos tapo grindimis, o grindys - lubomis."
Štai tokiais pokyčių metais ir vystosi romano veiksmas, kurio pagrindinis veikėjas - Sinuhė, gydytojas. Gyvenimo blaškomas, tai sužlugdomas, tai iškeliamas. Štai jis ir keliauja po Egiptą, po Tėbus ir kitus miestus, po kitas aplinkines šalis. Jo akimis matome tą laikmetį ir viską girdime iš jo lūpų. Šis romanas - tarsi Sinuhės dienoraštis, rašomas paskutinėmis jo gyvenimo dienomis.
Tai neeilinis žmogus, turintis su savo gimimu susijusią paslaptį, neeilinių gabumų ir išsimokslinęs. Jo charakteris atskleistas iš visų pusių, taip pat ir šalia jo besisukančių žmonių: karybos meistro Horemhebo, faraono Echnatono ir rūmų žmonių, ir, žinoma, labai ryškaus personažo - jo tarno Kaptaho.
Tiesa, yra ir nesklandumų. Tarkime, to paties tarno personažas ne itin tikroviškas: tai neįtikėtino verslumo žmogus, rodomas kaip protingas ir labai gabus, tačiau, kažkur per vidurį įsispraudžia skyrius, kuriame pabrėžiamas jo kvailumas. Taip pat klausimų kelia ir kelionės: šitiek aplankyti vietų per savo gyvenimą vienam žmogui nebuvo įmanoma tuo laikmečiu. Dar viena rašytojo pražiopsota ar tyčia praleista siužeto nuotrupa: veikėjos Neferneferneferės likimas. Ji šitiek reiškė pagrindiniam veikėjui, iš esmės dėl jos prasidėjo visi Sinuhės nuotykiai, jei ne ji, jis būtų gyvenęs ramų gydytojo gyvenimą, jis šitaip siaubingai žiauriai bandė atkeršyti šiai moteriai, o kas su ja nutiko, mes taip niekad ir nebesužinome.
Žavi romano kalba, primenanti senuosius raštus ar Bibliją. Tiesa, ta kalba visus suvienodina: vienodai kalba ir faraonas, ir vergas, tačiau vis tik kalba gyva, pilna skambių frazių, išraiškingų epitetų, jie nuolat kartojasi ir daro gyvos, tikros kalbos įspūdį. "Gimęs mėšlinais tarpupirščiais", "sudaužykime ąsotį prieš žmones", "pilu savo kūno vandenį ant tavęs"...
O pasakojant apie Egiptą nepamirštamas paprasto žmogaus likimas. Sinuhė kartoja, kad jo, taip pat ir kitų, gyvenimas iš anksto "nulemtas žvaigždžių", jis tikina save, kad plaukia pasroviui, tačiau vis tik paaiškėja, kad viskas, ką jis darė ar nedarė, įbrėžė žymę likimo tiesėje.
Tai neeilinė knyga, kurią verta skaityti. Nepaisant kai kurių nesklandumų, ši knyga negali pelnyti mažesnio balo, tik aukščiausią.
Mano vertinimas: 5/5
Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 1997
Puslapių: 576
Originalo metai: 1949
Originalo pavadinimas: "Sinuhe egyptiläinen"
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt
Komentarai
Rašyti komentarą