Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Roberto Bolano "Čilės noktiurnas", arba Romanas be stuburo

Ilgai aš skaitinėjau šį Roberto Bolano romaną "Čilės noktiurnas", rodos, perskaičiau, bet galvoje nieko nebeliko. Problema ta, kad knyga labai paini, neaiški ir visko gerokai per daug.

Jei anotacijoje nebūtų buvę parašyta, kad tai pagrindinio herojaus - kunigo, vidutiniško rašytojo ir literatūros kritiko - vienos nakties kliedesiai, per kuriuos jis prisimena savo gyvenimą, net to nebūčiau supratusi. Nes vos padėdavau knygą, jau būdavau pamiršusi apie ką skaičiau - viskas dėl to, kad labai daug nesusijusių vaizdų. Nors į kliedesius tikrai panašu: dėl ritmo ir vienas per kitą lipančių vaizdų.

Deja, tie vaizdai į jokią giją taip ir nesulimpa. Niekas jų nesulipina, kūrinys be stuburo - neaišku, kam ir dėl ko tie vaizdai iškyla.

O rašoma apie viską: literatūrą, varganus Čilės kaimiečius, Čilės politinius perversmus, Europos bažnyčias ir jas teršiančius balandžius, politinius susidorojimus ir kankinimus, netgi apie Baltijos jūrą ir lietuvius (!).

R. Č. nuotr.
O ar žinote, iš kur kilusi Ojdo pavardė? Neturiu nė menkiausio supratimo, atsakiau. Pamėginkit atspėti, pasiūlė jis. Iš Albanijos? Šalta, šalta, pasakė jis. Neturiu nė menkiausio supratimo, pasidaviau. Iš Suomijos, pareiškė jis. Šita pavardė pusiau suomiška, pusiau lietuviška.  Tikrai, pritarė ponas Odeimas. Labai senais laikais  lietuviai ir suomiai daug prekiavo, ir Baltijos jūra jiems buvo tarsi tiltas, arba upė, ar net upelis, per kurią buvo nutiesta daugybė juodų tiltų.  Galite sau įsivaizduoti? Galiu, atsakiau. Ponas Ojdas nusišypsojo. Tikrai įsivaizduojate? Taip, įsivaizduoju.  Juodi tiltai, taip, pone, burbtelėjo man prie šono ponas Odeimas. O jais nuolat zuja mažuliukai suomiai ir mažuliukai lietuviai, paaiškino ponas Ojdas. Dieną ir naktį. Mėnulio ar kuklių balanų šviesoje. Beveik nieko nematydami, apgraibomis. Nejausdami šalčio, kuris tose platumose persmelkia iki kaulų, nejausdami nieko, tiesiog gyvi ir nuolat judantys. Ir net nesijausdami gyvi: tiesiog judėdami, rutiniškai stengdamiesi įveikti Baltiją - iš pradžių pirmyn, paskui atgal. Kažkas panašaus į gamtos šauksmą. Gamtos šauksmas, juk taip?
Dar vienas keistas rašytojo pasirinkimas: romano forma. Tiesioginės kalbos nėra: viskas suplakta.  Vadinamasis pasąmonės srautas. Panašu į "Baltą drobulę" ar Kristinos Sabaliauskaitės knygų stilių. Net atskirų pastraipų nėra: visas romanas - viena didelė pastraipa. Tai velniškai apsunkina skaitymą, juo labiau kad nuoseklaus ir ištiso siužeto čia nėra: daugybė atskirų vaizdų ir temelių susiplaka į vieną kūrinį. O anotacijoje žadėto nei linksmumo, nei grotesko, nei juo labiau sukrėtimų nebuvo.

Romano esmės nepagavau: nei siužeto, nei temos. Bet, kaip bebūtų keista, šis rašytojas nuo savęs neatbaidė. Jei kas nors dar papuls iš jo kūrybos, bandysiu skaityti. Jis moka rašyti, tik šis romanas nebuvo geriausias pasirinkimas.

Mano įvertinimas: 2/5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2008
Originalo metai: 2000
Originalo pavadinimas: "Nocturno de Chile"
Puslapių: 152
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: apie 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...