Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tim Parks "Europa", arba Verkšlenimai

Visai tuščia ir galvoje, ir širdyje po šios knygos: Timo Parkso romano "Europa".

Romanas paženklintas "Orientyru" - "Baltų lankų" leidžiamos šiuolaikinės literatūros serijos ženklu. Tą ir suteikia: tipišką, šiuolaikišką tekstą, sąmonės srautą, dialogų nebuvimą, ilgus sakinius. Bet čia tik išorė. Na, o turinys, taip pat kaip ir daugelio šiuolaikinių romanų, - ganėtinai paviršutiniškas, be gylio. Ir mane privertė mąstyti tik apie vieną: ar turi išliekamąją vertę šiuolaikinis menas, nesvarbu, kas tai būtų, - "Vamzdis" Vilniuje šalia Neries ar 350 puslapių grafomaniškas romanas? Ir kiek laiko reikia, kad tokie kūriniai pasimirštų?

Pagal siužetą, Italijos universiteto dėstytojų grupė su studentais vyksta į Europos širdį, į Strasbūrą, įteikti peticijos. Dėstytojai - visas tautų katilas. Britas, graikė, velsietis-indas, vokietis, prancūzė... Pasakoja britas dėstytojas, nekenčiantis nei turistinių autobusų, nei savo darbo, nei kolegų. Jį slegia skyrybos su žmona, bręstanti duktė ir skausmingai pasibaigęs romanas su Ja, važiuojančia tame pačiame autobuse.

Knygos idėja gana aiški: buvimas ne ten, kur reikia, ne tuo, kuo reikia. Nėrimasis iš kailio norint pritapti.
Aš pasakiau - staiga užplūdus nejaukumui ir intymumui, kurie atsiranda užsidarius lifto durims, norėjau paaiškinti, kodėl nebejaučiu entuziazmo dirbti tai, ką dirbu jau daug metų ir kam ji buvo paskirta tik dabar ir jautėsi užsidegusi - aš pasakiau, kad universitetas, o iš tiesų visas Milano miestas man atrodo tarsi savotiški spąstai, kažkoks užkeikimas ir kad, maža to, nuolat jaučiu, jog kažkur yra kita vieta, skirta man, o galbūt netgi visas gyvenimas, skirtas man, kitoks likimas.
Visgi, išpasakota idėja nuobodžiai. Knygos ritmas, šiuolaikiški, ilgi sakiniai, migdė. O ši savybė sustiprėja dar labiau, kai turinyje nerandi nieko sava ir nevyksta beveik nieko. Tik verkšlenimai, savo gyvenimo apmąstymai tualete, viešbučio lovoje, prie restorano stalo.

Pagrindinis herojus nesukėlė nei susižavėjimo, nei gailesčio. Subobėjęs vyras, nuolat inkščiantis, verkšlenantis, besigailintis savęs.

 Mano vertinimas: 3/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 1997
Originalo pavadinimas: "Europa"
Puslapių: 359
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 10 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.