Jerome K. Jerome "Kaip mes rašėme romaną", arba Užrašai apie žmogaus prigimtį

Neypatingai žaviuosi anglų humoro klasika: sunkiai skaičiau ir Ch. Dickenso "Pikviko klubą", ir E. Waugh "Vargingus kūnus", ir kitas knygas. Tad ir šitą Jerome K. Jerome knygą "Kaip mes rašėme romaną" ėmiau su - negaliu sakyti, skepsiu, - bet su išankstiniu nerimu. Džiaugiuosi, kad mano nerimas nepasitvirtino, ir romaną suskaičiau lengvai ir skaniai.

Kažkokių ypatingų idėjų ir humoro potvynių nesulaukiau. Nėra čia ir to anotacijoje minimo smarkiai trykštančio humoro, nei aktualijų, nei kvapą gniaužiančių nuotykių, nei atskleidžiamų, nemigą sukeliančių problemų. Tai - tiesiog lengva knygutė: šiek tiek ironijos, šiek tiek angliško šarmo, šiek tiek 19  amžiaus pabaigos atmosferos.

Pagal siužetą, keturi draugai susirenka rašyti romano. Tai turėtų būti unikalus, precedento neturintis - keturių autorių - romanas, įspūdingas, įmantrus, kur už vieno romano kainą skaitytojas galėtų gauti net keturių talentingų rašytojų mintis.

R. Č. nuotr.

- Jūs taip kalbate, - pareiškė jis, - tarsi literatūra būtų blogio parazitė.

- O kas gi kita? - įsikarščiavęs atrėžė Makšonesis. - Kas atsitiktų literatūrai, jei nebeliktų nuodėmės ir kvailysčių?Kaip jūs kitaip pavadinsite literato darbą, jei ne rausimusi po žmogaus kančių krūvą ieškant pragyvenimo? <...> Įsivaizduokite pasaulį, kuriame niekas nesudaužo žmogui širdies, kuriame niekam netenka iš skausmo sukąsti dantų, kuriame akys neaptemsta, kojos nepavargsta, o pilvas visada pilnas! Kur jūsų subtili užuojauta? Įsivaizduokite pasaulį, kuriame vyras myli tik vieną moterį, ir tai savo žmoną; kuriame moteris bučiuoja tiktai jų vyrai; kuriame vyro širdies neužplūsta tamsa, o moterų visos mintys tyros; kuriame nėra nei neapykantos, nei pavydo, nei geidulio, nei nevilties! Kur dings visos aistros, sudėtingi likimo posūkiai, subtili psichologinė analizė? Mielas Braunai, mes, rašytojai - romanistai, dramaturgai, poetai - mintame savo brolių nelaimėmis. Dievas sukūrė vyrą ir moterį, o moteris, prakandusi obuolį, sukūrė literatą. Atėjome į šį pasaulį žalčio šešėlyje. Esame Šėtono kariuomenės specialieji korespondentai.

Aišku, romano nepavyksta parašyti: per daug autorių, per daug istorijų, per daug žmonių ir gyvūnų, per daug likimo vingių. Plūsteli per daug idėjų iš keturių rašytojų - tiek, kad neįmanoma jų sudėti į vieną knygą.

Tos rašytojų pasakojamos istorijos, kaip ir užsimena citata, rausiasi po žmonių prigimtį, po ydas ir silpnybes. Nors knyga - humoristinė, tačiau tos pasakojamos istorijos turi kažkokio graudulio, atskleidžia ne itin malonius dalykus. Tiesa, jų nenagrinėja, nesiknaisioja, nesiūlo sprendimų, bet pamąstyti yra apie ką - bent jau trumpam, kol atsiverčia kitas puslapis su kita istorija. Nes knyga nesiūlo giliai pasinerti į ydų pasaulį, neužverčia niūrumu, išlaiko tą lengvumą ir linksmumą. Ta humoro ir žmonių silpnybių atskleidimo proporcija turbūt man ir paliko didžiausią įspūdį.

Knyga neilga, tekstas sklandus, skaitėsi lengvai. Nors romanas ne itin nuoseklus ir yra šiek tiek padrikas, bet lengviems, savaitgaliniams ar atostoginiams, skaitiniams - pats tas.

 Mano vertinimas: 4-/5 

Leidykla: "Tyto alba"

Leidimo metai: 2005

Originalo metai: 1893

Originalo pavadinimas: "Novel notes"

Puslapių: 223

Knygą: išsimainiau

Kainavo: 0 Lt