Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

John Katzenbach "Pamišėlio istorija", arba Bėgimas paskui Angelą

Johno Katzenbacho romanas "Pamišėlio istorija" buvo visai neblogas skaitinys. Tai intelektualinis trileris, o tai tikrai nedažnai pasitaiko.

J. Katzenbachas šiame detektyve panyra į žmogaus sąmonės paribius: pasakoja pamišėlio vardu ir naršo po jo sąmonę.
Buvo daug lengviau, kai aš buvau dar jaunas, ir viskas, ką teturėjau daryti - tai klausyti balsų. Didžiąją laiko dalį jie netgi nebuvo blogi. Paprastai jie būdavo silpnučiai, lyg slėnyje nykstantys aidai, arba tarsi vaikai, vienas kitam šnabždantys paslaptis žaidimų kambario kamputyje, tačiau kai reikalai darydavosi įtempti, balsai tuoj pagarsėdavo. Apskritai manieji balsai nereikalaudavo, jie labiau, sakykim, siūydavo. Patardavo. Teiraudavosi. Kartais truputį įkyrėdavo, tarsi senmergė senelio sesuo, kuri dalyvauja visose šeimos šventėse, nors neaišku, kuriems galams jos ten reikia, ir kuri dažniausiai lepteli ką nors storžieviško, kvailo ar nekorektiško, tačiau visi tai ignoruoja.
Francis - Paukštelis - apgydytas pamišėlis gyvena įprastą, gana normalų gyvenimą visuomenėje: valstybės skirtame vieno kambario bute, su paskirtais socialiniais darbuotojais, nuolatinėmis vaistų dozėmis, pašaliniais jų poveikiais ir dar didesnėmis dozėmis, kad tuos poveikius pašalintų. Gyvena "normaliai", kol jo nepasiekia Valstybinės Vakarų ligoninės, kuriame jis buvo gydytas, atsiųstas vokas su visais jame slypinčiais demonais.

Ir štai - Paukštelio galvoje atgimsta visa istorija, kaip prieš dvidešimt metų jis papuolė į ligoninę. Keistas pasaulis, kur neaišku, kur riba tarp tikrovės ir haliucinacijų. Pasaulis, padalintas į dvi barikadų puses: pacientų ir gydytojų, tačiau ir tiems, ir aniems galima priskirti diagnozes, ir netgi pastariesiems aiškesnes.

Ir dar šiame pasaulyje - Valstybinėje Vakarų ligoninėje - pradeda dėtis keisti dalykai: žmogžudystės, savižudybės, naktimis ligoninės koridoriais slankiojantis Angelas... Jau net nebeaišku, ar įmanoma suvesti tų nelaimingų atsitikimų galus. Tai žmogžudystės ar nelaimingi atsitikimai? Suteikė ligoninė prieglobstį žudikui maniakui ar ne? Kaip surasti kaltininką?

Tempas labai intensyvus, nuolat lydi didžiulė įtampa: begalinis bėgimas paskui Angelą, kuris net nežinia ar egzistuoja iš tiesų. Nes neaišku, ar galima pasitikėti ligos ir vaistų pažeista sąmone.

Dinamiškas, įtemptas, puikiai parašytas trileris, papildytas šalutinėmis egzistencinėmis temomis. Skaityti verta. Tai sako ir dar vienas puikus atsiliepimas apie šią knygą: skaityta.lt.

 Mano vertinimas: 4+/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2006
Originalo metai: 2004
Originalo pavadinimas: "The Madman's Tale"
Puslapių: 605
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...