Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Vian "Dienų puta", arba Siurrealizmo "padnoškė"

Padėjusi į šalį neperskaitytą "Raudoną žolę", rašytojui Borisui Vian daviau dar vieną šansą - romaną "Dienu puta". Penki puslapiai - tiek ištvėriau šios knygos.

Knyga labai panaši į "Raudoną žolę" - tipiškas B. Vian stilius su išgalvotu pasauliu. Tai buvo laikmetis, kai rašytojai stengėsi išrasti dviratį iš naujo ir žaisti su skaitytojo smegenimis ir jį šokiruoti. Deja, tai buvo panašu į blogą fantastinį romaną, o ne chrestomatinę literatūrą, nagrinėjamą prancūzų mokyklose. Knyga buvo tokia pat nesuprantama, kokia buvo ir "Raudona žolė", todėl nusprendžiau nebeskaityti.

Kolenas įsispyrė į didžiojo šikšnosparnio odos sandalus ir apsitaisė elegantišku kambariniu kostiumu: aksominėmis kelnėmis žaliais labai gilių vandenų atspalvio šonais ir migdolų spalvos švarku. Pakabinęs ranšluostį ant džiovintuvo jis padėjo kilimėlį ant vonios krašto ir apibarstė jį stambiais druskos gabalais, kad jis išvemtų visą sugertą vandenį. Kilimėlis ėmė seilėtis ir leisti mažų muiluotų burbuliukų kekes.
Tiesiog smegenys nefokusuoja dėmesio, kliūdamos už siurrealistinių vaizdelių. Toks įspūdis, kad rašytojas tyčia man kiša koją, kad griuvinėčiau kaip ką tik pradėjusi vaikščioti. Po trijų knygų galiu pasakyti, kad bohemiškasis B. Vian - ne mano rašytojas.

 Mano vertinimas: 1/5 

Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2006
Puslapių: 198
Originalo metai: 1947
Originalo pavadinimas: "L'Écume des Jours"
Knygą: išsimainiau
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

  1. Nuostabi knyga, nereali! būtinai pažiūrėkit "Gėlėti sapnai", gal tada bus paprasčiau....

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.