Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Fleur Jaeggy "Proleterka", arba Kai svarbiau išorė, o ne turinys

Fleur Jaeggy romanas, tiksliau tik šiek tiek daugiau nei šimto puslapių romanėlis "Proleterka" - jau beveik ir pamiršau apie ką šis kūrinys, nors skaitymas, rodos, ir nebuvo nemalonus.

Ši knyga leista "Orientyrų" serijoje, kur atsidūrė šiuolaikinio romano pavyzdžiai. Kaip ir įprasta šiuolaikiniame romane, čia svarbiausia kalba ir stilius. O turinys, kaip ir daugelyje kitų kūrinių, nustumiamas netgi sakyčiau ne į antrą, o į kažkelintą planą.


Ir "Proleterkoje" svarbiausia kaip pasakojama, o ne kas pasakojama.

R. Č. nuotr.
Johaneso tėvams priklausiusio namo sode bejausmis sąstingis. Negalima atmesti, jog kai kurios vietos nepakenčia naujų šeimininkų. ATvykusieji vėliau tėra įsibrovėliai į nugulusį skausmą. Kartais daiktai sukyla. Daiktai, kaip ir kambariai, mąsto. Ko gero, nieko negalima visiškai sunaikinti. Ir niekas nėra pergalė.
Ir ta kalba tikrai puiki, puikiai nusakanti nuotaiką, suteikianti šiurpoką, nykią atmosferą knygai, meistriškai sukurianti nejaukumą. Tačiau kiti knygos sluoksniai kliba kaip reikiant. Daugybė siužeto spragų, trūksta motyvacijos, priešistorės, pabaigos. Šiuolaikinis lakoniškas pasakojimo būdas nesuteikia visos reikiamos informacijos.

Siužetas liko neaiškus. Rašytoja nelabai varginosi jį atskleisti. O be pamato, deja, namo nepastatysi.

Mano įvertinimas: 3/5 

Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2011
Originalo metai: 2001
Puslapių: 110
Knyga: iš internetinio knygyno
Kainavo: 5 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.