Panašu, kad rašytoja Jeanette Winterson savo romane "Apelsinai - ne vieninteliai vaisiai" aprašo savo pačios patirtį. Rašytoją vaikystėje įvaikino religinių fanatikų šeima, paauglystėje ji suvokė, kad yra lesbietė, šeima ir bažnyčia, kuriai jie priklausė, ėmėsi net egzorcizmo seansų, galų gale visai atsižadėjo. Šią savo patirtį J. Winterson aprašo kitoje biografinėje knygoje "Kam būti laimingai, jei gali būti normali?"
Šiame romane pagrindinė veikėja, taip pat Džanetė, patiria tuos pačius dalykus, kaip ir rašytoja. Čia vienas tų romanų, kurių negalima atplėšti nuo rašytojo asmenybės, nors to ir moko literatūros dėstytojai universitetuose ir mokyklose. Auklėjama religingai nuo pat mažens ir ruošiama būti misioniere Džanetė savo mylimos bažnytinės bendruomenės priešiškumą pajaučia tada, kai paaiškėja, kad ji nepatenka į jų nustatytus standartus.
.jpg) |
R. Č. nuotr.
Nuo pat gimimo maniau, kad pasaulyje viskas vyksta labai paprastai, kaip mūsų bažnyčioje. O dabar ėmiau suvokti, kad ir bažnyčia kartais sutrinka. Tai buvo bėda. Bet nesiėmiau jos spręsti dar daugelį metų.
|
Taip kaip ir realybėje Bažnyčia priešinasi vieniems dalykams, bet užmerkia akis prieš kitus, pavyzdžiui, prieš kunigų nuodėmes. Viešai skelbdama susilaikymą, drovumą, meilę artimui, Bažnyčia aklai ir bukai priešinasi abortams, gėjams, netradicinei šeimai. Ir dažnai pamiršta pažvelgti į savo nuodėmes.
Ką tik praūžus šventiniam periodui ir tradiciniam kalėdojimui, į Bažnyčios tarnų rankas pateko daugybė nedeklaruojamų pajamų. Kiek tų pajamų pateks iš tiesų į bažnyčią, o kiek pasiliks kunigų kišenėse? Gal dėl to net kaimo klebonėlis važinėja geru automobiliu, o kišenėje nešiojasi naujausio modelio išmanųjį telefoną?.. Aš jau nekalbu apie didesnes kunigų nuodėmes, kaip pedofilijos skandalai ir t.t.
Štai apie tokią dviveidystę kalba J. Winterson. Kai išorinio šeimos fasado statymas tampa svarbesnis už vidinius dalykus. Kai viešai skelbiama religinė meilė ir rūpestis virsta į liguistą susidorojimą. Taip pat kalbama apie aklumą ir tamsumą, fanatizmą, religinę psichozę, mažų bendruomenių nelankstumą.
Romanas, išleistas leidyklos "Kitos knygos", ir parašytas yra kitaip. Galbūt ne visada sklandžiai ar aiškiai, galbūt kartais per daug nuslystama į simbolius ir metaforas. Tačiau šis romanas - tai proga pakalbėti apie nemalonius dalykus, kuriuos mes dažnai ignoruojame. Mes žinome problemas, bet nieko nekeičiame. Žinome, kad kaimynystėje badauja pensininkė senutė ar kaimynas muša savo žmoną, tačiau prieš tai užmerkiame akis.
Gal jau vertėtų susidaryti kokią nors nuomonę ir už ją pastovėti. Nekalbu apie gražulišką psichozę, įrodinėjant savo tiesas, tačiau gana būti bestuburiais. Reikia kažko imtis, nesvarbu, ar apsipilti ką tik nuskustą galvą raudonais dažais Vilniaus centre ar užsirašyti savanoriu į artimiausią gyvūnų prieglaudą.
Mano įvertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5
Leidykla: "Kitos knygos"
Leidimo metai: 2013
Originalo metai: 1985
Puslapių: 186
Knyga: iš bibliotekos
Kainavo: 0 Lt
Visiskai pritariu.Kartais zmones buna tokie bestuburiai,jog net nesivargina kovoti del akivaizdziu dalyku tokiu kaip laisve, praktiskai tampame mankurtais..Linkiu sekmes autorei ir dar ilgu skaitymo metu!
AtsakytiPanaikinti