Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Suzanne Collins "Bado žaidynių" trilogija

Suzanne Collins "Bado žaidynių" trilogija - vienos dalies man buvo per mažai, trijų - jau per daug. Bet tai buvo nebloga atgaiva nuo sudėtingesnių knygų, kurios jau buvo pradėjusios varginti.

Na, o "Bado žaidynės" (turiu galvoje visas tris dalis) - neblogas, gerai sukaltas nuotykinis romanas, paskanintas postapokaliptiniu scenarijumi. O toks scenarijus visada traukia dėmesį ir domina daugelį.

Anotacijoje daug atskleidžiama, ją galite paskaityti bet kuriame el. knygyne ar leidyklos puslapyje, pvz., čia (spausti nuorodą). Ši knyga ir pagal ją pastatyti filmai jau praūžė su šurmuliu, tad smarkiai į šią knygą nesigilinsiu.

Pasakysiu tik tiek, kad romanas išties įtraukia, veiksmas sukasi greitai, reikiamu laiku paspaudžiamos emocijos, stebina Mirties žaidynių išradingumas. Beje, rašytoja būtų tikrai gera žaidynių organizatorė. Viskas šiame romane paprasta ir aišku: geriečiai prieš blogiečius, tironiška imperija prieš laisvės kovotojus. Absurdiškos Mirties žaidynės, kurias dievina Sostinė, bet nekenčia visa likusi šalis ir, žinoma, skaitytojai.
Ru pargriuvusi ant šono ir susirietusi į kamuoliuką. Nuvelku žudiko kūną kuo toliau, išsitraukiu peilį ir išlaisvinu Ru iš tinklo. Pakanka žvilgtelėti į žaizdą, kad suprasčiau, jog Ru pagydyti nesugebėsiu. Greičiausiai niekas nesugebėtų. Ieties smaigalys iki pat koto suvarytas jai į pilvą. Pritupiu prie Ru, bejėgiškai stebeiliju jai į styrantį ginklą. Nėra jokios prasmės kalbėti paguodos žodžių, žadėti, kad viskas bus gerai. Ji nekvaila. Ru ištiesia ranką ir aš griebiu ją kaip skęstantysis šiaudą. Lyg mirčiau aš, o ne Ru. 
- Nudėjai tą niekšą? - sušnibžda ji. 
- Neabejok, - atsakau. 
- Tu turi laimėti, - taria ji.
Ar reikėjo visos trilogijos? Turbūt, kad ne. Viską buvo galima sudėti į vieną knygą. Bet rašytoja seka paskutinėmis knyginėmis madomis ir elementaria komercija: už tris knygas pelnas trigubai didesnis nei už vieną. Nepaisant tų trijų dalių, romanas skaitėsi lengvai ir greitai.

Šiek tiek vargino tas ištemptas meilės trikampis: na, jau tikrai pagrindinė herojė galėjo apsispręsti ir anksčiau. Taip pat buvo galima įdėti jai ir tvirtesnį stuburą, nes dabar ji visas tris dalis niekaip negali susidaryti savo nuomonės ir jos palaikyti. Ja iš pradžių naudojasi Žaidynių organizatoriai, vėliau - sukilėliai. O pati Ketnė iki pat trečiosios dalies pabaigos nežino, už ką ji kovoja ir kodėl. Na, kad ne už Snou valdomą imperiją, tai tikrai, bet ar už 13-ąją apygardą irgi neaišku. Bet čia suveikia tradicinis šūkis "Kas ne su mumis, tas - prieš mus", ir Ketnė teka pasroviui iki pat trilogijos pabaigos.

Beje, pati pabaiga labai jau banali, ir po tokio ilgo tąsymosi tikėjausi kažko efektingesnio.

Na, bet buvo įdomu pasiimti netipinį skaitalą. Manau, kad žiūrėsiu ir filmus, atradusi laisvo laiko. Mačiau treilerius, aktorių sudėtis nepatiko, bet žiūrėsiu iš gryno techninio smalsumo: kaip filmo kūrėjai įsivaizduoja žaidynių areną, atidarymo ceremoniją, ultramodernius kostiumus ir t.t.

Mano įvertinimas: tarp 3 ir 4 iš max. 5 

Leidykla: "Alma littera"
Leidimo metai: 2010-2011
Originalo metai: 2008-2010
Puslapių: 352, 352, 376 psl.
Knyga: iš skaityklės
Kainavo: 0 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Hannah Kent "Paskutinės apeigos", arba Kas slepiasi po šaltu Islandijos peizažu?

Negaliu pasakyt, kad likau smarkiai sužavėta šia Hannos Kent knyga "Paskutinės apeigos". Nors išgirta ji buvo gerai. Po skaitymo praėjo jau šiek tiek laiko, o galvoje liko tik tas atšiaurus Islandijos peizažas ir skurdi buitis.