Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Sybille Knauss "Evos pusseserė", arba Nacių lunatizmas

Sybillės Knauss romanas "Evos pusseserė" yra iš tų knygų, kurias randi užkištas kur nors apatinėse knygynų lentynose ir kurios tampa perliukais. Knyga pasakoja apie Hitlerio meilužės Evos Braun giminaitę. Apie paskutiniuosius karo mėnesius, praleistus nacių tvirtovėje.

Anotacija teigia, kad rašytoja rėmėsi pokalbiais su tikra Evos Braun pussesere, tylėjusia 50 metų ir prabilusia tik savo gyvenimo pabaigoje. Bet net nesvarbu, ar tai tikras faktas, ar tik piaro dalis, bet romanas parašytas talentingai. Puikiai atskleista paskutiniųjų karo mėnesių atmosfera. Ir žvelgiama ne iš bet kur, ne iš laimėtojų pusės, kaip paprastai rašoma apie karą, o iš nacių pusės. Balsas kyla iš pačios šerdies - iš nacių tvirtove paversto Oberzalcbergo.

Pamenu, beveik prieš dešimtmetį Klaipėdos dienraštis "Vakarų ekspresas" kažkurios karinės datos minėjimo proga ryžosi spausdinti vokiečių kareivio dienoraščio ištraukas. Toks laikraščio bandymas buvo sutiktas nepalankiai. Labiausiai širdo Antrojo pasaulinio karo veteranai, jau gerokai primiršę, kad kariavo ne su mašinomis, o su tokiais pat žmonėmis, kaip ir jie.

Štai ir šiame romane pasakoja ne aukščiausi vadukai, o paprasta mergina, jauna studentė - Hitlerio meilužės giminaitė, atvykusi aplankyti pusseserės ir užstrigusi pilyje beveik metams. Pasakojama lėtai, dailiai, poetiškai - apie nacių ir Evos Braun aklumą, artėjančio pralaimėjimo nuojautas, blėstančią nacių didybę.

Knygoje labai ryški paslėptos nacistinės/karinės praeities tema, jau pastebėta Edgaro Hilsenratho romane "Nacis kirpėjas" ar knygoje "Moteris Berlyne". Tai tema, su kuria po karo susidūrė turbūt kiekvienas vokietis: pas visus palėpėse buvo paslėpta tam tikrų nuotraukų, dokumentų, dienoraščių arba atminties kertelėse - prisiminimų.
Vienintelį kartą vėliau, po poros metų, aš sulaužysiu savo principą: užsimerksiu, pasuksiu galvą į šoną ir ištarsiu lyg prievarta išgautą prisipažinimą, aiškiai, bet beveik be garso. 
- Ką tu pasakei? - paklaus vyras, kurio, jeigu pasiseks, vis dėlto galėčiau būti mylima. 
Aš pakartosiu savo žodžius, o jis suims man galvą rankomis, ir aš užsimerkusi lauksiu, kas dabar bus. 
- Mes daugiau niekada nė žodžiu apie tai neužsiminsime, - pasakys jis. - Niekada ir niekam. Ar aišku?
Ir džiaugiuosi, kad Gertrūda Vaisker, kuriai padėką knygoje reiškia rašytoja, prabilo ir papasakojo savo istoriją. O S. Knauss ją perpasakojo - perpasakojo puikiai, talentingai aprašė per visą knygą lydinčią niūrią, slogią atmosferą, kažkokią lunatizmo būseną, apėmusią visus ją supančius žmones, nebepastebinčius, už ką ir kokiais būdais jie kovoja.

Mano įvertinimas: 4+/5 

Leidykla: "Naujoji Rosma"
Leidimo metai: 2002
Originalo metai: 2000
Puslapių: 262
Knyga: iš knygyno
Kainavo: 15 Lt

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.