Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Junot Diaz "Štai taip tu ją prarandi", arba Apie meilę be patoso

Junot Diaz romanas "Štai taip tu ją prarandi" pateko tarp geriausių pernykščių vertimų (vertė Indrė Telksnytė). 

Būna vienokia meilė - Romeo ir Džuljetos šnabždesiai iš balkono, ir būna kitokia - tikroji - meilė. Šiuolaikiška, gruboka, apčiuopiama, be jokio nereikalingo seilėjimosi. Tokia, apie kokią rašo Junot Diaz.

Neseniai varčiau viduramžių literatūrą - "Abeliaro ir Eloyzos laiškus", dviejų vienuolių susirašinėjimus: "...tavuoju liepimu aš išsyk pakeičiau ne tik drabužį, bet ir dvasią, idant paliudyčiau tave esant vieninteliu ne tik savo kūno, bet ir dvasios valdovu."

Štai J. Diaz knygoje - visiška priešingybė. Jokių "mano dvasios ir kūno valdovų". Meilė atvira, reali, kūniška, vulgari, buitiška. Bet taip pat - galinti sužlugdyti arba pakylėti, arba šios knygos atveju - padėti subręsti.

R. Č. nuotr.
Mūsų santykiai nebuvo saulė, mėnulis ir žvaigždės, nebuvo ir šūdas. Ypač šeštadienio rytai mano bute, kai ji ruošdavo kavą campo būdu, perkošdama pro kažkokį  į kojinę panašų daikčiuką. Iš vakaro pranešdavo tėvams, kad liks nakvoti pas Klaribelę, jie turėdavo numanyti, kur Magda iš tikrųjų, tačiau niekada nieko nesakydavo. Rytais ilgai miegodavau, o ji skaitydavo lėtai kasydama man nugarą, kai būdavau pasiruošęs nubusti, pradėdavau ją bučiuoti ir bučiuodavau tol, kol išgirsdavau:
- Dieve, Juniorai, aš drėkstu.
Šią knygą verta skaityti dėl rašytojo stiliaus. Šiurkšti gatvės kalba, į kurią įpainiota ispaniškų žodžių ir slengo. Mat autorius - dominikiečių kilmės amerikiečių rašytojas. Ir knyga sukasi apie lotynų amerikiečių getus.

Tačiau štai kur šio stiliaus bėda: jis sudaro apgaulingą foną. Skaitai tarsi apie gatvės bandito gyvenimą, tačiau tarp eilučių ryškėja, kad pasakotojas - universiteto dėstytojas. Toks ryškus neatitikimas priverčia pasijusti nejaukiai - sunku suprasti, kur tavo, kaip skaitytojo, klaida, o kur galbūt rašytojo neapsižiūrėjimas. O gal visgi tai sąmoningas triukas: ryški praraja tarp pasakotojo kilmės ir amerikietiškos realybės? Neva - emigranto likimas lemia, kad ir kaip besistengtum, niekada netapsi amerikietiškosios svajonės dalimi...

Juolab kad romane labai ryški potemė: lotynų amerikiečių getai. Emigrantai malasi juose tarsi voverės rate. Būtent šis romano posluoksnis man labiausiai patiko - iš jo smelkiasi toks stiprus gyvenimo be išeities graudulys ir beviltiškumas.

Kas nepatiko - labai painu ir epizodiška. Sunku suvokti chronologinę seką, nes ji šokčioja iš vieno pasakotojo gyvenimo tarpsnio į kitą, grįžta atgal arba net taip šoka į šoną, kad iššoka iš pasakotojo orbitos ir patenka į visai kitų veikėjų gyvenimus. Ir moterų charakteriai šiame romane labai fragmentiški - mes jų nematome kaip asmenybių, tai tik verkšlenančios, paliktos, išduotos, silpnos būtybės, paženklintos "eks" statusu. Tipiškas latino macho požiūris.

Rašytojas yra gavęs Pulitzerio premiją, apdovanojimai rikiuojasi ir už šį romaną.

Ir pastaba pabaigai: visiškai netinkamas viršelis šiam tekstui. Žavus piešinys, bet skirtas visai ne šiai knygai.

Leidykla: "Versus aureus
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 216
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "This is how you lose her"

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...