Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Katherine Boo "Amžiams atskirti nuo grožio", arba Mirusios Indijos lūšnynų sielos

Neseniai dvi Lietuvos leidyklos išleido knygas apie Indiją: Katherinos Boo apžvalgą bei Vaivos Rykštaitės kelionių apybraižą. Dvi puikios ir visiškai skirtingos knygos. Pirmiausia - apie "Eugrimo" išleistą knygą "Amžiams atskirti nuo grožio", parašytą žurnalistės, Pulitzerio premijos laureatės Katherinos Boo.

Mane žavi rašytojų, žurnalistų ar menininkų atsidavimas vienai temai - K. Boo kelerius metus stebėjo Mumbajaus lūšnynų gyvenimą. Ištekėjusi už indo, ji iš arčiau pamatė Indijos gyvenimą, socialinę nelygybę, kastų bei religines problemas ir susidomėjo problemų kilme.

Kelerius metus stebėti lūšnynų gyventojai persikėlė į knygą. Net nesitiki, kad tai - tikri gyvenimai. Knyga parašyta kaip romanas. Nėra jokio publicistikos nuobodulio. Lengva pamiršti, kad tai tikrovė, nes net ne kiekvienas romanas įtraukia taip, kaip K. Boo publicistinė apžvalga. Tik knygos gale autorė patikina, kad tai - tikri žmonės ir jų likimai. 

Susipažinkite: lūšnyno seniūne trokštanti tapti Aša, atliekų supirkėjas Abdulas, vienakojė nimfomanė Fatima, koledžo studentė Mandžu... Ir daugybė kitų "mirusių" sielų - nesurašytų, atstumtų, nereikalingų, neegzistuojančių dokumentuose, užimančių brangius žemės plotus, trukdančių oro uosto plėtrai ir miesto įvaizdžiui.

Kiekviena siela su savo svajonėmis, viltimis ir tikrąja - atšiauria - realybe.

R. Č. nuotr.
Ji vis labiau abejojo, ar nori keltis į Vasajų, vis mažiau buvo tikra, kad jos vyras ilgai išgyvens ir spės ten persikelti. Ji norėjo higieniškesnių šių namų - dėl savo vaikų gyvybingumo ir energijos. Norėjo lentos, ant kurios galėtų gaminti maistą be žiurkių šūdukų - akmeninės lentos, ne kokio išmesto faneros gabalo. Troško mažyčio langelio, kad pro jį išsivėdintų kepinių dūmai, nuo kurių mažyliai kosėdavo kaip jų tėvas. Ant grindų norėtų keraminių plytelių - tų, kurias perša reklama "VISADA GRAŽIOS" sienos ir kurias galima švariai nuvalyti, vietoj to suskeldėjusio cemento, kurio kiekviename plyšyje kaupiasi purvas. Mane, kad atlikus tuos mažyčius patobulinimus jos vaikai galėtų būti tokie sveiki, kokie tik gali būti Anavadyje.
Dar nespėjo iki galo išdėstyti savo prašymo, o jos vyras jau sutiko, ir nusidriekė nenumatytų įvykių grandinė, kuri amžiams pakenks dviejų šeimų reputacijai.
Gali svajoti ir planuoti, kiek nori, - kaip ir daro knygos herojai, - tačiau, rodos, likimas kaišioja pagalius į ratus, nepalikdamas jokios vilties. Kartais nesitiki, kiek jėgų reikia, kad išgyventum lūšnynų sostinėje Anavadyje. Arba neišgyventum.

Žurnalistė ne tik kelerius metus stebėjo lūšnynų gyventojus, bet ir kapstėsi oficialiuose dokumentuose bei patyrė ir knygoje aprašė, kiek iš tikrųjų skiriasi realus gyvenimas nuo oficialių tarnybų dokumentų. Tai stulbina dar labiau - abejingumas. Gydytojų, policininkų, politikų. Neįtikėtinai giliai, greičiausiai nebeišnaikinamai įsitvirtinusi kyšininkavimo sistema. Oficialių tarnybų atsainumas. Pačių lūšnynų gyventojų abejingumas: sužalotas, mirštantis žmogus pakelėje merdi pusdienį, nuodų išgėrusi mergina nesulaukia kaimynių pagalbos.

Sukrečianti, pritrenkianti knyga. Parašyta patraukliai ir aiškiai. Vietoj įvado į knygą visai tiktų filmas "Lūšnynų milijonierius", o vietoj epilogo - "National Geographic" laida "Trashopolis" - serija apie Mumbajų

Vienas knygos minusas - pavadinimas. Norėjosi taiklesnio ir aiškesnio. Ir trūko nuotraukų, kuriomis "Eugrimo" rinkodarininkai, reklamuodami šią knygą, užvertė "Delfį", bet pamiršo įdėti į knygą. Nors tekstas toks tirštas ir ryškus, kad beveik galima be jų apsieiti.

Leidykla: "Eugrimas"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 252
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas: "Behinde the Beautiful Forevers: Life, Death, and Hope in a Mumbai Undercity"

Komentarai

  1. Romanas “Amžiams atskirti nuo grožio” – Gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose- labai jau patraukė mano dėmesį: 1. daug žadančiu pavadinimu, 2. tą pažadą iliustruojančia viršelio nuotrauka, 3. na ir, aišku, Pulitzerio premija.

    Trumtai tariant – užkibau ant šio kabliuko. Deja, nesėkmingai. Visų pirma Pulitzerio premiją autorė gavo prieš daugiau nei 10 metų, kai parašė šią knygą, antra - ne už literatūrą, o už publicistiką, trečia - Pulitzerio premija nėra jau tokia prestižinė.
    Teisybės dėlei pasakysiu, kad nelabai turiu teisės rašyti, nes knygą perskaičiau tik iki 90 puslapio. Tačiau paaiškinsiu, kodėl taip pasielgiau.

    Tai ne grožinės literatūros kūrinys. Tai publicistika ar dokumentika su pretenzija į romaną. Nesutinku su recenzente, kad "nėra jokio publicistikos nuobodulio". Jau pirmą puslapį skaičiau du kartus, nes nelabai supratau, kas yra kas. Sakiniai kapoti, logika šokinėja. Na, bet nieko, dažnai būna, kad reikia įsijausti į rašytojo stilių. Skaitau toliau. Ir pradedu suprasti, kad romano, tokio, kokį parašė K.Boo, mums neleidžia perskaityti vertėja ar redaktorė. Labai jau erzina loginės detalės, tiksliau jų nebuvimas: 31 psl. “Reklamos atspausdintos žvilgančiame popieriuje, už kurio kilogramą atliekų supirkėjai moka dvi rupijas, arba keturis JAV dolerius”. Na čia jau pirmokas suskaičiuotų, kad viena rupija lygi 2 doleriams, o ketvirtokas jau pradėtų naršyti internete ieškodamas dolerio ir rupijos kurso, nes skamba nelogiškai. 36 psl. “Jis uždirbdavo penkis šimtus rupijų, arba vienuolika dolerių, per dieną - pakankamai…” – na, čia jau kursas akivaizdžiai skiriasi, bet neturiu laiko skaičiuoti tiksliai. 46 psl. “Tas darbas buvo Ašos idėja, nes už jį šeima gaudavo tris šimtus rupijų per mėnesį…” Pala, pala, prieš tai lūšnyno vaikas gauna 500 rupijų per dieną, o Aša 300 rupijų per mėnesį. Ar tikrai taip?

    16 puslapyje romano vertėja išnašoje paaiškina, kas yra “džamuno” vaismedis – Syzigium cumunii. Vertingas paaiškinimas. Tačiau toliau, kai tekste atsiranda tokie žodžiai, kaip “dengės karštinė” 68 psl., arba “tabla” 70 psl., “baba” 72 psl. – vertėja tyli. Bet štai, kai tekste atsiranda “Ponia Dolovėj” – vertėja paaiškina, kad tai Virginijos Woolf romanas. Na, kol aš skaičiau iki 90 psl. dar buvo paaiškinti keli indiško maisto pavadinimai.
    Pavargau aš beskaitydama abejoti, tikrinti internete, aiškintis tai, ką turėjo paaiškinti “stropioji” vertėja. Jau skaičiau “Lūšnynų milijonierių”, “Šantaramą” ir supratau, kad ši knyga man nieko naujo nepasakys. Ir vertėja vertė ne romaną, o atskirus sakinius. Jei leidykla “Eugrimas” atsakingiau žiūrės į vertimą ir redagavimą – kitą, pataisytą leidimą būtinai paskaitysiu.
    Ir dar kartą nesutinku su recenzente, kad "Parašyta patraukliai ir aiškiai"

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pritariu šiai skaitytojai. Aš irgi vargais negalais įveikiau gal 20 puslapių ir supratau, kad toliau kankintis nėra prasmės.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.