Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Oliver Polak "Man galima, aš žydas", arba Šmaikštus dienoraštis

Stipri ta tauta, kuri sugeba pasijuokti iš savęs. Kažkur girdėta frazė kuo puikiausiai tinka žydamas, vieno iš jų atstovui Oliveriui Polakui, vokiečių humoristui ir laidų vedėjui, bei jo knygai "Man galima, aš žydas".

Puikiai, nors ir trumpai, praleistas laikas. Mane prajuokinti balsu sunku - knygai ar filmui, ar juo labiau lietuvių humoristams, tačiau tam aštrialiežuviui Polakui tai pavyko.

Šiame romane - savotiškame viešame dienoraštyje - tipiškos žydiškos problemos: valdinga motina, apipjaustymas, tautinio identiteto bei individualumo paieškos, holokaustas. 

Šias problemas galima rasti beveik visose knygose ar filmuose, kuriame dalyvauja žydas. Todėl knyga panaši ir į Philipą Rothą, ir į Romainą Gary. Ir tuo pačiu visai kitokia, nes viskas pasakojama savaip - polakišku liežuviu. Kandžiu, šmaikščiu, savikritišku.
Mes turime "žydišką humorą". Jis šiek tiek skiriasi nuo anglų humoro - mažiau pykčio, tačiau daugiau kartėlio. Gerame žydiškame juokelyje visada rasi žiupsnelį savikritikos, antisemitizmo pėdsakų (mums galima, mes žydai!), daug ironijos, kastuvą savigraužos ir tiesos užuominą. Norite pavyzdžio? Prašom. Kodėl žydų vyrai yra apipjaustyti? Todėl, kad žydų moteris neprisilies prie nieko, kas nenukainota bent dvidešimt procentų.
Lengvas, greitai pralekiantis priešais akis tekstas - tarsi kokia stand-up komedija.

Leidykla: "Gimtasis žodis"   
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 176
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Ich darf das, ich bin Jude"

Komentarai

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...