Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Henris Deividas Toro "Voldenas, arba Gyvenimas miške", arba Sielos draugo memuarai

Kažkada pramogai atlikinėjau testą: "Kuris iš klasikų rašytojų yra tavo sielos draugas?". Testas parodė, kad mano sielos draugas būtų Henris Deividas Toro - atsiskyrėlis idealistas, 19 a.  rašytojas, pasitraukęs iš visuomenės į gamtą ir savo patirtį aprašęs knygoje "Voldenas, arba Gyvenimas miške".

Tada pamaniau, kad testą reikėtų padaryti iš naujo. Trobelė miške, be interneto ir elektros?! Ne, ačiū. Dabar žiūriu pro langą ir suprantu, kad testas, nors ir sukurtas pramogai, smarkiai nemelavo. Už lango - pieva ir miškas, iki artimiausio kaimo - 3 kilometrai, iki miesto - apie 20 km. Tiesa, yra elektra ir internetas.

Ir vis dėlto, jei testas stebuklingai atspėjo "sielos draugą", knygą buvo sunkoka skaityti.

Vienur aš su Toro sutinku, kitur - ne. Tačiau, kaip ir dažnas toks visuomenės normų laužytojas, Toro turi tvirtą, dažnai sunkiai nuginčijamą nuomonę, su kuria kitiems sunku susitaikyti.
Jei mes nebegaminsime pabėgių ir neliesime bėgių, paskirdami šiam darbui dienas ir naktis, o imsime remontuoti savo gyvenimus, siekdami juos pagerinti, kas gi tuomet ties geležinkelius? O jei jų netiesime, tai kaip tuomet suspėsime laiku patekti į dangų? Tačiau jei pasiliksime namuose ir užsiimsime savo reikalais, kam tuomet bus reikalingi tie geležinkeliai? Ne mes važiuojame geležinkeliu, o jis - mūsų kūnais. Ar kada pagalvojote, apie tai, kas yra tie geležinkelio pabėgiai? Kiekvienas jų - tai žmogus, airis arba amerikietis. Bėgiai klojami ant jų, jie užpilami smėliu, ir tuomet jais tykiai rieda vagonai. O pabėgiai guli ramūs romučiai. 
Tačiau sunkiausia buvo ne "ginčytis" su Toro, tačiau jį skaityti. Deja, mano "sielos drauge", buvo nuobodu... Gal jo žodžiai kitaip būtų suskambėję juos skaitant mieste.

Toro linkęs į kraštutinumus: arba suskaičiuoja savo išlaidas centų tikslumu, arba leidžiasi į poetinius apmąstymus. Štai būtent šie mane migdė ir kėlė nuobodulį.

Ir nors siūlau "Voldeną" paskaityti, pati verčiau eisiu susitikti su kaimynais, kolegomis - miesčionimis-kaimiečiais, iš miestų pabėgusiais į laukus ir miškus. Susikursime savąją "toriškąją" teoriją.


Leidykla: "Vaga" 
Leidimo metai: 1985
Puslapių: 253
Originalo metai: 1854
Originalo pavadinimas: "Walden"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...