Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Orhan Pamuk "Sniegas", arba Sniego triukšmas

Orhano Pamuko "Sniegas" laikomas kontroversiškiausiu rašytojo romanu dėl aprašomų religinių ir politinių dalykų. O. Pamukas romano priešlapiuose iškėlė kelias citatas, tarp jų ir Stendalio: "Politika literatūros kūrinyje yra taip pat šiurkštu kaip vidury koncerto nuaidėjęs pistoleto šūvis, bet tai - neišvengiama. Dabar prabilsime apie itin šlykščius dalykus..."

Ir būtent ši citata, turbūt net geriau už bet kurią citatą iš "Sniego", apibūdina romano esmę. Romano pasaulis be galo siurrealus: karinis perversmas ir meilė, poezija ir lavonai, religija ir nešvankūs liaudies teatrai.

Yra pasikartojimų su kitais jo romanais: nepasiekiama meilė, vyras ir moteris, rašytojas, autoriaus bendravardis, besikapstantis praeityje ir apie pasakojamus įvykius rašantis knygą, tapatybės paieškos, daugiasluoksniškumas ir t.t. ("Juodoji knyga", "Nekaltybės muziejus").

"Tai sniego tyla", - sako viena iš knygos veikėjų. O aš sakau: tai sniego triukšmas. Taip tirštai rašyti moka turbūt tik O. Pamukas.
Lauke dideliais kąsniais dribo sniegas ir Ka apėmė nuojauta, kad šiame mieste jis yra svetimšalis, ir jam pavyks užmiršti Karsą vos iš jo išvykus, tačiau šis jausmas netruko ilgai. Jį užvaldė liūdesys: persmelktas stipraus jausmo, kad gyvenimas - paslaptinga geometrija, kurios logikos jam nepavyksta perprasti, jis ėmė ilgėtis laimės, kurią pasiektų tik iminęs šią geometriją, bet tą akimirksnį jam nepakako jėgų siekti šios trokštamos laimės.
Čia sukasi daug temų, ne tik politiniai ir religiniai dalykai. Kūrybinę krizę išgyvenantis menininkas, tapatybės paieškos, emigrantų susvetimėjimo problema, kūrybinės ugnelės atgijimas, religinės dilemos, kariniai perversmai, bandantys pasukti Turkijos likimą viena ar kita linkme.

Tik gaila, kad visos tos temos pasimeta puslapių ir pasakojimų gausoje. Rašytojas kone kiekvieną personažą apipina pasakojimais, išplėtoja siužetą įvairiomis įmanomomis kryptimis, aplipdo šalutinėmis istorijomis, dažnai užmena mįsles, į kurias atsakymų nėra ir nebuvo. Dėl to, skaitydama eilinį išplėtinį, beveik sugebu pamiršti, apie ką prieš tai buvo rašoma ir ką čia bando pasakyti rašytojas. Geros idėjos tiesiog paskęsta raidžių jūroje. Ir man tai Pamuke nepatinka.

Tačiau būtent dėl tų istorijų atsiskleidžia Turkijos veidas su visomis tragedijomis, humoru, papročiais, paprastų žmonių bendravimu ir gyvenimais bei nepaprastųjų istorijomis. Skaitai knygą ir matai/jauti/užuodi Turkiją: su vidutinės klasės turkų šeimyna sėdi jų miesčioniškoje svetainėje, žiūri triukšmingą spektaklį aptriušusiame teatre, stebi gatve lekiančius karinius sunkvežimius, geri cinamoninį šerbetą... Gyvas ir ryškus jausmas - ir man tai Pamuke patinka.

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 510
Originalo metai: 2002
Originalo pavadinimas: "Kar"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.

Hannah Kent "Paskutinės apeigos", arba Kas slepiasi po šaltu Islandijos peizažu?

Negaliu pasakyt, kad likau smarkiai sužavėta šia Hannos Kent knyga "Paskutinės apeigos". Nors išgirta ji buvo gerai. Po skaitymo praėjo jau šiek tiek laiko, o galvoje liko tik tas atšiaurus Islandijos peizažas ir skurdi buitis.