Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

W. G. Sebald "Išeiviai", arba Trapus klajūno gyvenimas

Tokia literatūra, kaip W. G. Sebald "Išeiviai", balansuoja ant grožinės ir negrožinės literatūros ribos. Kai pradėjau skaityti, buvau šventai įsitikinusi, kad tai autoriaus memuarai, nors anotacija, į kurią įsiskaičiau vėliau, sako, kad tai - literatūrinė išmonė.

Knyga (net nežinau, kaip ją pavadinti - novelių romanas? apsakymai? dokumentinis romanas?) - istorijos apie išeivius. Kraupokai realistiškos ir skęstančios liūdesyje ir ilgesyje. Visi tie aprašomi žmonės - keliautojas, mokytojas, dailininkas - ištremti iš savo tėvynės ir bandantys kabintis į gyvenimą svetur. Tačiau praradus savo šaknis ir tapatybę, kelias veda tik į tragediją, dažnai pasibaigiančia kulka į galvą. Neoptimistiška išeivių gyvenimo baigtis, ar ne?
Per vieną tokį apsilankymą - Klara kaip tik buvo išvykusi į miestą - mudu su daktaru Selvinu įsileidome į ilgoką pokalbį, kuris prasidėjo nuo to, kad daktaras Selvinas paklausė, ar manęs niekad nepagauna ilgesys. Nesumaniau, ką į tai atsakyti, o daktaras Selvinas kiek pasvyravęs išpažino man - kito žodžio čia neparinksi, - kad pastaraisiais metais jį vis labiau apimąs namų ilgesys.
Toks įspūdis, kad rašytojas prikaupė nuotraukų, prirankiotų iš blusturgių (o gal ir iš užmirštų šeimos albumų), senų laikraščių iškarpų, keistų brėžinių ir laiškų, ir aplink juos sukūrė istorijas. Vėliau net įsivaizdavau visą knygos kūrimo procesą: kaip rašytojas blusinėja po turgus ir ieško medžiagos naujai knygai, kaip kelionėse jam sužiba akys susidūrus su įvairiausiomis personomis, pasaulio klajūnais, ir supratus, kad tai - nauji jo knygos personažai. 

Rašytojas sugaudė ir į knygą sudėjo sutiktų žmonių istorijas - tarsi tas vis puslapiuose pasirodantis drugelių gaudytojo personažas. Turint omenyje, kad autorius pats buvo šioje barikadų - išeivių - pusėje, gal ši knyga ir nėra tokia visiška išmonė. 

Rekomenduoju intelektualiam skaitytojui, nenorinčiam fejerverkų, banalybių ir besimėgaujančiam ramiu pasakojimu, puikiu, giliu tekstu. Beje, knyga pateko į geriausių 2011 metų verstinių knygų šešetuką.

Įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Baltos lankos"  
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 275
Originalo metai: 1992
Originalo pavadinimas: "Die Ausgewardenten. Vier lange Erzaelungen"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...