Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vaddey Ratner "Banjano šešėly", arba Bado žaidynės Kambodžoje

Vaddey Ratner romanas "Banjano šešėly" - labai gražus ir labai liūdnas pasakojimas apie revoliucijos apimtą šalį. Negalėjau atsikratyti minties, kad skaitau eilinę distopiją - postapokaliptinį romaną. Tarsi kokia Bado žaidynių imperija. Tik kad šios Bado žaidynės vyko realybėje - 8 dešimtmečio Kambodžoje.

Knyga paremta tikrais faktais. Iš esmės tai pačios rašytojos istorija: kai V. Ratner, turinčiai karališko kraujo, tebuvo penkeri, šalyje prasidėjo Raudonųjų khmerų teroras. Per ketverius metus ji patyrė visus šio perversmo baisumus, jos artimieji žuvo, o ji pabėgo iš šalies. Persikėlė į JAV, baigė mokyklą, universitetą, tapo rašytoja.

Ir parašė romaną "Banjano šešėly".

Istoriją pasakoja mergaitė Raamė - karališkosios šeimos palikuonė. Ne pagal metus subrendusi, mylinti, jautri, išmintinga, stipri. Būtent stiprybės ir reikėjo Kambodžos žmonėms 8 dešimtmetyje.
Vienu sykiu mačiau begalinę daugybę žmonių, ir visi jie atrodė vienodai. Išklaikę. Pakrikę.
Taip atrodė visa šalis 1975-ųjų Kambodžoje. Revoliucionieriai, Raudonieji khmerai, šalyje kėlė suirutę, chaosą, sėjo nepasitikėjimą ir nežinią. Išvalė miestus, išvarė visus žmones iš namų ir perkėlinėjo juos iš vienos vietos į kitą, kad atplėštų nuo šaknų, sunaikintų jų ankstesnius gyvenimus ir šeimų istorijas. Sugrūdo juos į darbo stovyklas, vertė sunkiai dirbti ir gyventi pusbadžiu, žudė "nepatikimuosius": pirmiausia intelektualus, vėliau - ir visus kitus. Paranojos ir žudymo manija pasiekė neįmanomą mastą. Sakoma, kad per Raudonųjų khmerų siautėjimą žuvo apie 2 milijonus žmonių, nors tikrieji skaičiai yra ir liks nežinomi.

Tai buvo socialinis eksperimentas - sukurti naująją visuomenę. Prasidėjusi kaip revoliucija, turinti nuversti monarchiją ir pagerinti gyvenimą vargstantiems, ši socialistinė utopija nuėjo šuniui ant uodegos ir virto masinėmis žudynėmis. Šių idėjų vykdymą revoliucionieriai patikėjo prasčiokams, neišsilavinusiems žmonėms, jaunuoliams. "Ginklą laikyti lengviau nei plūgą", - sako vienas iš kareivių. Ir kartais atrodo, kad jie revoliuciją tik "žaidžia".

Kaip ir neseniai matytame dokumentiniame filme "Žudymo aktas" - apie Indonezijoje 7 dešimtmetį vykusias masines žudynes. Vienas iš budelių atsiveda filmavimo komandą į uždarą kiemą, kur jis nužudė... šimtus?.. tūkstančius?.. žmonių. Ką tik su šypsena papasakojęs apie kraujo pelkes ir su pasididžiavimu pademonstravęs savo išrastą žudymui skirtą mechanizmą su viela, jis čia pat sušoka ir uždainuoja. Ir vaikšto jis - ramiai, lėtai, oriai, arogantiška ir laisva teisuolio ir nebaudžiamojo eisena. Jis ir dar daugybė tokių budelių jokio atpildo nesulaukė. Ir, panašu, sąžinė jų negraužia.
- Organizacija žino, kas esate! Žino, kas ką anksčiau veikė, kas buvo turtingas, kas vargšas, kas gyveno viloje, kas - gatvėje, kas yra kambodžietis, kas - užsienio šnipas! Organizacija turi tūkstančius akių ir tūkstančius ausų! Meluoti ar slapukauti neverta! Jūsų pareiga - atvirai prisipažinti! 
Akla ta Organizacija, pamaniau. Ir dar kurčia. Grasina ir įsakinėja, siuntinėja savo patarnautojus su įkarščiu gražbyliauti ir įkalbinėti, o turėtų liepti jiems verkti ir gedėti, na bent jau tylėti. Gal ji nežino, kad čia būta gedulingų apeigų?
Viskas priklauso Organizacijai. Ji galinga, visa matanti, visa žinanti, galinti elgtis taip, kaip Jai atrodo paranku. Visi turi dirbti Organizacijos labui. Viskas priklauso Organizacijai: žmonės, maistas, derlius, žemė, lavonai. Net vaikų lavonėliai atimami ir užkasami ryžių laukuose, kad iš jų būtų naudos - trąšos. Laidotuvės - atgyvena, maldos - apgaulė, ašaros - revoliucijos mokymo prieštara.
Jos mirtis - buržuazinio pobūdžio.
Ir apie visus šiuos baisumus, kalba maža mergaitė. Sudėtingų temų atskleidimas per vaiko požiūrį literatūroje - ne naujiena. Tačiau čia nematau jokių banalybių ir klišių. Toji mergaitė pasakoja tyrai, gražiai, graudžiai. Šį siaubą mato savaip: kodėl raudonasis khmeras ne raudonas, dingusio, greičiausiai nužudyto, tėvo siela persikelia į mėnulį. Ir po šiais kartais ne visai vaikiškais apmąstymais, po Kambodžos mitų ir legendų sluoksniu, karališkosios šeimos istorija slepiasi siaubingai stiprus ir emocingas tekstas.

Knyga parašyta labai gražiai ir poetiškai. Personažai realistiški, bet greičiausiai todėl, kad jie turbūt ir buvo realūs - rašytojos šeimos nariai. Karalienė Močiutė, dėdė Dičkis, teta Indija, teta Caca, dvynukai, sesutė, motina, tėveliukas... Romanas - savotiškas in memoriam savo šeimai.

Įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 454
Originalo metai: 2012
Originalo pavadinimas ir kalba: "In the Shadow of the Banyan" (anglų k.)

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.