Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Eglė Aukštakalnytė-Hansen "Mamahuhu", arba Šalis, kurioje draudžiama svajoti

Eglė Aukštakalnytė-Hansen, knygos "Mama Afrika" autorė, iš Kenijos turėjusi persikraustyti į Šanchajų, savo potyrius išdėstė knygoje "Mamahuhu. Šešeri metai Kinijoje".

Ryškus Kinijos paveikslas: visiškai skirtingi žmonės, kultūra, tradicijos. Kartais ne visai protu suvokiamos ar net žiaurokos. Pavyzdžiui, net atvirai rodoma kinų panieka baltiesiems, prasčiokiškas elgesys ar savitas higienos supratimas. 

Kartais knyga atrodo sausoka, bet ką jau čia padarysi. Taip savo kelionių knygą nusprendė rašyti pati autorė. Tai nėra dvasinio kelio paieškų aprašymas a la Indija. Tai, sakyčiau, studija-kelionių knyga apie šalį, paremta faktais ir skaičiais, istoriniais duomenimis, gausiai iliustruota pačios autorės darytomis nuotraukomis.

Nors, mano manymu, dar pora asmeniškų, emocingų intarpų prie jau esančių knygos pagadinę nebūtų. Tačiau suprantu rašytoją - per šešerius metus tų emocijų buvę tiek, kad visko ir nesutalpinsi. Kaip pati rašytoja minėjo viename savo interviu: "Sakoma, kad kiekvienas, Kinijoje pabuvęs mėnesį, gali parašyti knygą. Pagyvenęs pusmetį – tik rašinį, o ten praleidęs daugiau kaip dvejus metus nebežinai nuo ko pradėti rašyti."

Kinija autorei buvo visai nežinomas pasaulis - tamsioji mėnulio pusė. Kaip suprantu, Kinija nėra pati mėgstamiausia E. Aukštikalnytės vieta pasaulyje, ypač po jos taip mylėtos Kenijos (kurią ji tekste nuolat prisimena su nostalgija), o ji gyvenusi yra daug kur: Kenija, Mozambikas, Rusija, Kinija.
Pasuku į ne mažiau garsią Nandzingo gatvę. Smalsiai nužvelgiu šviežiai restauruotą stilingiausią XX amžiaus pradžios Šanchajaus "Cathay" viešbutį, buvusius įtakingiausio to laikotarpio opiumo ir ginklų verslo magnato sero Victoro Sassoono namus, dabartinį "Peace" viešbutį. Jis iki šiol yra elegantiškai romantiškas, kaip iš senojo amžiaus pradžios nespalvotų nuotraukų. Kažkas stukteli į petį, atsitrenkia, šūkteli prie pat ausies, nusispjauna - ir atsitokėju, kad esu Kinijos didmiesčio gatvėje, kuria einant svajoti draudžiama.
Tačiau kartu su vyru ir sūnumi E. Aukštakalnytės-Hansen vieta - kol kas čia, Kinijoje. Ji čia gyvena, keliauja, fotografuoja, mokosi kalbos ir dėsto dramos pamokas kinų vaikams tarptautinėje mokykloje.


Įvertinimas: 3+/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 440

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...