Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Phyllis T. Smith "Aš esu Livija", arba Romėniški šachmatai

Phyllis T. Smith romanas "Aš esu Livija" į mano skaitinių sąrašą pakliuvo todėl, kad mane neįtikėtinai traukia senovės Roma. Ir šį romaną apie tikriausiai pirmąją pasaulio feministę būtinai turėjau perskaityti.

Tame pasaulyje, kurį valdė vyrai, moterims buvo nelengva. Tai buvo ne daugiau nei vyro aksesuaras. Tačiau atsirado moterų, kurios nebuvo itin patenkintos šia padėtimi. Viena iš jų - Livija, reali istorinė asmenybė.
Man buvo penkiolika. Aš buvau moteris. Ar ne keista, kad nė vienas vyras prie stalo, net mano mylimas tėvas, neišgirdo nė vieno mano pasakyto žodžio? Nebuvo jokio pagrindo stebėtis, bet jaučiausi pažeminta. Mane krėtė tai karštis, tai šaltis. O tuomet išvydau savo likimą. Amžinai nebūsiu penkiolikos, bet visada būsiu moteris. Įsivaizdavau, kad metams bėgant į mano žodžius niekas nekreipia dėmesio.
Livija - vieno iš Romos imperatorių Cezario Augusto, Julijaus Cezario globotinio, žmona. Apie ją sklandė daugybė gandų ir legendų. Buvo sakoma, kad ji nunuodijo ne tik savo vyro įpėdinius, bet ir savo vyrą, kad jos mylimas sūnus galėtų užimti imperatoriaus sostą.

"Tikrąją" - rašytojos sugalvotą, nors ir realiais faktais paremtą - istoriją Livijos lūpomis pasakoja P. T. Smith. Liviją matome nuo pat vaikystės iki senatvės. Tuoktuvės su vienu vyru, meilė kitam, perversmų ir karų alinama Roma, vaikai ir šeima, buitis... Ir aštrus, blaivus, išlavintas Livijos protas, kurio pagalva ji sau sugebėjo išsikovoti ypatingą statusą Romoje. Visada smagu skaityti apie stiprias moteris.

Stebina gal ne tiek moters vaidmuo Romos visuomenėje, bet pats tuometinis gyvenimas: taip paprastai ir kasdieniškai kurstomos intrigos, priimami sprendimai, nulemiantys ištisos respublikos likimą, lengva ranka pasirašomi įsakymai, leidžiantys žudyti, keliami karai ir politiniai perversmai. Tai tarsi šachmatų žaidimas, kuriame figūros - tiek vyrai, tiek moterys. 

Parašyta paprastai, stilistine prasme tekstas nėra pritrenkiamas. Tačiau vis dėlto ir prisikabinti nėra prie ko. Tiesiog gerai ir paprastai, kokybiškai parašytas tekstas. Gal tik Livijos senatvėje vaizdas pernelyg blankus ir neaiškus. Taip išsamiai papasakojus visą Livijos gyvenimą, buvo galima skirti keliais žodžiais daugiau ir jos senatvei. Tai toks priekaištas rašytojai, o leidyklai - priekaištai dėl viršelio (dizainerė Ilona Kukenytė). Kaip ir kodėl ant viršelio atsirado ta nenatūrali, atstumianti, ateiviška moteris, nevykusiai iškirpta ir priklijuota fotošopu, težino turbūt tik senovės Romos dievai...

Įvertinimas: 4-/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 399
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas: "I am Livia"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Airisė Merdok "Jūra, jūra...", arba Žodžių jūra

Pagaliau baigiau!.. Pradėtas skaityti Airisės Merdok (Irisės Murdoch) romanas "Jūra, jūra..." pas mane gulėjo... pusmetį? Trejetą mėnesių tai tikrai. Nukamavo, migdė. Pusės puslapio užtekdavo, kad dėčiau galvą ant pagalvės. Ši knyga nesužavėjo ir negundo domėtis šia rašytoja plačiau, nes, pasak baigiamojo žodžio, visi jos romanai panašūs. Tai filosofinio romano žanras, su kuriuo, taip pat ir to paties žanro  Josteino Gaarderio  romanais, man nepavyksta susidraugauti.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...