Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Neil Geiman "Anansio vaikai", arba Dievo-voro nutikimai

Oi, Anansi, Anansi, iš afrikietiškų pasakų pažįstamas herojau... Koks man tavo gyvenimas šitoj Neilo Geimano knygoj buvo neįdomus...

Dėl N. Geimano kūrybos alpsta užsienio skaitytojai, alpo ir lietuvių tinklaraštininkai pasirodžius "Anansio vaikams". O man - pff, šnipštas... Nepatiko. 

Man rašytojo humoras pasirodė nejuokingas, siužetas - toks apynormalis. Personažai gal per daug stereotipiški, nepaisant to, kad rašoma apie voradievį Anansį. Anansis šiaip jau yra Afrikos pasakų personažas - gudrus ir klastingas voras, dažnai visus apgaudinėjantis ir skriaudžiantis kitus. Knygos anotacijoje lyg ir sakoma - Karibų. Na, gal ir Karibų taip pat...

Pagal siužetą, Anansis, voras-dievas, yra Storulio Čarlio, eilinio žmogelio, nuobodaus buhalterio, tėvas. 
- Jis nebuvo dievas, - švelniai tarė jis. - Dievai ypatingi. Mitiniai. Jie daro stebuklus. 
- Būtent. Negalėjome tau pasakyti, kol jis buvo gyvas, bet dabar jo nebėra, jokios žalos nebebus. 
- Jis nebuvo dievas. Jis buvo mano tėtis. 
- Gali būti ir vienas, ir kitas. Pasitaiko.
O dar yra ir brolis-nebrolis, kadaise magijos pagalba atskirtas nuo Čarlio. Žinoma, Čarlis gyvena nuobodų ir neįdomų gyvenimą, apie savo tėvo kilmę ir brolį nieko nežino, o po tam tikrų įvykių viskas nukrenta iš dangaus su griausmu. Gyvenimas visiškai pasikeičia, nežinia, ar į gerąją pusę. Chaosas ir realiame pasaulyje, ir kažkokiame paraleliniame dievų slėnyje.

Kai perskaičiau iki dievų pasaulyje vykstančios scenos, kai Čarlis susitinka keistus žmones-gyvūnus, supratau, ką man knyga primena. Žinot tuos amerikiečių mokyklose ir darželiuose statomus vaikiškus spektalius, kur vaikai stypčioja su kalakutų, medžių kostiumais ar nevykusiomis linkolniškomis barzdomis? Nebuvo taaaip smarkiai blogai, kaip tos teatro parodijos, bet tas ryškus amerikietiškos, ir ne itin skanios, kultūros atspalvis buvo jaučiamas gana smarkiai.

Kalbos stilius - lengvas. N. Geimanas - komiksų kūrėjas, scenaristas. Todėl tas stiliaus lengvumas jaučiamas, bet bendras įspūdis apie knygą toks meh, nors tikėjausi tikrai kažko šmaikštaus. 

Mano įvertinimas: 2/5

Leidykla: "Vaga"    
Leidimo metai: 2011
Puslapių: 384
Originalo metai: 2008
Originalo pavadinimas: "Anansi Boys"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.