Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Polina Žerebcova "Polinos dienoraštis", arba Rūstus pasakojimas apie karą

Polina Žerebcova - čečėnė mergaitė, kurios dienoraščius - išgyvenimus patirtus per Čečėnijos karus - perspausdina įvairios šalys. Dienoraščių esmė - kaip gyvena paprasti, nekalti žmonės karo metu.

Tai gyvas, jautrus pasakojimas, o rašytoja - jauna, bet protinga, išsilavinusi mergina. Dienoraščiuose - jai vos keturiolika, o ji jau pergyvenusi du karus, ne tik pergyvenusi, bet ir sugebėjusi suvokti skirtumus tarp jų. Žiaurus likimas, kaip keturiolikmetei.
- Mes gerą biblioteką pas jus aptikom. Vis ateinam ir knygų pasiimam! - paprastai paaiškino kariškiai. 
Aš iškart prisiminiau Pirmąjį karą ir senelio bute, tiesiai vidury kambario, parketo lauže sudegintus ikirevoliucinius Puškino knygų leidimus. Tai kareiviai gaminosi pietus! "Tada jie tiesiog kūrė knygų laužus butuose, dabar skaito - tai gerai", - pagalvojau aš.
Polina buvo sužeista per sprogimą Grozno turguje, ilgai ir sunkiai gijo, sužeidimo pasekmes jaučia iki šiol. Per karą su sunkaus būdo ir silpnos sveikatos mama gyveno apgriautame bute su į rūsį beveik susmukusiomis grindimis, badavo, buvo apšaudomos, kentė kaimynų terorą, čečėnų patyčias, mat jųdviejų su motina pavardė - rusiška, nors Polina turinti ir čečėniško kraujo. Taip pat ir ispanų, ir ukrainiečių, ir kitų tautų, bet tai, pasirodo, karo konfliktų kėlėjams nerūpi.
Mano mama pagalvojo ir pasakė, kad mūsų respublikoje reikia turėti du pasus, du vardus ir dvi tautybes, kad išgyventum.
Ir, nepaisant to žiauraus, neteisingo ir chaotiško karo, Polina bandė dirbti, užsidirbti, išgyventi, rasti maisto, mokytis ir ko nors pasiekti. Pasiekė. Dabar Polina Žerebcova - žurnalistė, rašytoja, politinė pabėgėlė, gyvenanti Suomijoje.

Nors tuomet buvo svarbu ne tik išgyventi, netapti atsitiktinės kulkos ar sprogimo auka, bet ir išvengti patriarchalinės, musulmoniškos kultūros vedybinių tradicijų. Nes, pasak dienoraščių, ir jauna Polina vis ką nors įsimyli, ir ją. Vis pas ją ateina pirštis ir vyrukai, ir jų motinos, perša savo sūnus ir "leidžia pabaigti iki vedybų 9 klases", o tai Čečėnijoje merginai - didelė prabanga ir didžiulis vyro šeimos dosnumas... Džiaugiuosi dėl Polinos, kad ji nežuvo tame kare, kad nebuvo ištekinta ar pagrobta, o dėl savęs - kad gimiau ten, kur gimiau...
Labai labai rūstus gyvenimas. 
Net pernelyg.
Nepatiko gal tik tai, kad knyga kaip ir neturi atomazgos ir pabaigos. Baigiasi ji kažkaip keistai... Suprantu, tai dienoraščiai, bet, kita vertus, jie išvydo pasaulį kaip viešas manifestas apie karą ir taiką, ir buvo galima kaip nors tą žinią sustiprinti. Tebūnie dienoraščiai neredaguoti, nepagražinti, bet tuomet reikėjo epilogo - kad ir neilgo, bet emocingo ir stipraus pačios Polinos - dabartinės, suaugusios - teksto, o ne, kaip šiuo atveju,  stenografijos iš valdininkų posėdžio apie sprogimą turguje. Visai nereikalingas tekstas: juk Čečėnijos karas - ne tik sprogimas turguje.

Dar apie patį leidimą. Lietuviškas viršelis - nykiausias iš visų Polinos dienoraščių leidimų (dailininkė Asta Puikienė), tik nevykęs bandymas atkartoti kitus leidimus.

https://www.facebook.com/dnevnikzerebtsovoipoliny/

Ir trūko kūrybiškesnio požiūrio - trūko vizualinio apipavidalinimo. Net iš teksto matyti, kad Polina dienoraštyje kai ką nupiešia, pasižymi, įklijuoja. Dabar to šitame leidime nėra. Knygoje galėjo atsirasti bent pora puslapių su iliustracijomis, piešiniais, nuotraukomis, Polinos rankraščiais.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 415
Originalo metai: 1999-2002 (dienoraščio)
Originalo pavadinimas: "Дневник Жеребцовой Полины"

Komentarai

  1. Knygos originalo leidimo metai yra 2011-ieji. O 1999-2002 -dienoraščio įrašų metai, kuriuos apima ši knyga. Gal geriau klausti, kodėl viena ar kita dalis knygoj yra. Ką ji suteikia knygai? Tai ne stenografija iš valdininkų posėdžio. Tai Preliminarus pranešimas, rašytas žurnalistų. Jame susiduria melas ir tiesa, nupiešiamas tikras įvykio vaizdas. Per daug šioje apžvalgoje skubos, visokių netikslumų. Linkiu skaityti mažiau, bet atidžiau. Sėkmės.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...