Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Jaroslavas Melnikas "Anoreksija", arba Laiko gaišinimas


Girdėjau prastų atsiliepimų apie Jaroslavo Melniko apsakymų rinkinį "Anoreksija", bet kad taip blogai bus, tikrai nesitikėjau.

Jei neseniai skaityta H. de Balzaco "Trisdešimties metų moteris" vargino akių vartymo raumenis, tai šįkart dirbo kiti raumenys: pečių gūžčiojimo.

Tiesiog keisti tie jo apsakymai, ir tiek. Bet ne siurrealiai keisti, kaip jau pavadinime bando įtikinti rašytojas, o kvailai keisti. Perskaitai, lauki, gal visgi kas nutiks, ištempi tuos kelis puslapius iki pabaigos - ir nieko... Gūžt ir tiek... Ir taip 22 kartus. 

Maniau, kad bent toji siurrealioji dalis pateiks kokių siurprizų (knyga padalinta į dvi dalis: realioji ir siurrealioji), bet ne - tas pats...

Besikartojanti tema - tėvo ir dukters santykiai, taip pat gana dažnai kartojasi porų - vyro ir moters - santykių problema.

Labai nervino tas pasikartojantis melnikiškos moters portretas - kažkokia karikatūra, o ne moteris: supermamytė, iš paauglystės neišaugusi damutė, išauklėta "Panelės" ir "Cosmopolitano" patarimų ir sukaustyta stereotipų. Kaip kokia Maša iš "Postfašizmo": ribotos kalbos ir gebėjimų, dar nepasiekusi protinės brandos, hipointelektuali.
Rybakova suprato, kodėl ji atbaido vyrus. Kodėl jie jos nemyli. Kaip galima mylėti skeletą, nors ir vaikščiojantį? Vyrai juk ne kokie nekrofilai. Jie myli gyvenimą ir gyvas, iš kraujo ir pieno plaukusias moteris. Nes jų dauginimosi instinktas ieško vaisingos patelės, antraip kokia prasmė tuščiai sėklą mėtyti (čia apie instinkto logiką). Todėl vyrams ir patinka patelės, kurios turi daugybę pieno ir riebalų atsargų, kad organizme subręstų ir sėkmingai gimtų kūdikis. Ir kad paskui tas kūdikis turėtų, iš kur siurbti syvus.
Potencialo apsakymai turi, bet jis neišnaudotas: jei jau rašyti tokias nesąmones, tai reiktų eiti iki galo. Tegul virsta tie žmonės vabalais, monstrais, medžiais, kaip pas Kafką, tegul tie porų santykiai apskritai iki absurdo nueina.

O dabar nieko tie apsakymai nepapasakoja, nepamoko, nenustebina. Beviltiškai sugaištas laikas, o juk man Melniką visai patikdavo skaityti.

Įvertinimas: 1/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2014
Puslapių: 200

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Selma Lagerlöf "Portugalijos karalius"

SelmosLagerlöf romanas "Portugalijos karalius" buvo pirmas bandymas klausytis audioknygos. Aš sunkiai priimu garsinę informaciją: nesiklausau radijo, nelabai linkusi ir į muziką. Audioknygas vis atidėliojau, bet turiu pripažinti, kad tai puikus būdas multitaskinimui - "skaityti" dirbant dar ką nors.

Karen Blixen "Iš Afrikos", arba Besiužetis romanas

Po Marko Twaino dar vienas nevykęs susitikimas su klasika - šįkart su Karen Blixen ir jos autobiografiniu romanu "Iš Afrikos". Man visiškai nepatiko ir dėl to net kažkokį liūdesį pajutau. Filmas buvo puikus, ir po jo šį romaną medžiojau ilgai ir norėjau perskaityti gal net kokį dešimtmetį, jei ne daugiau. Ilgai lauktas susitikimas pagaliau įvyko, bet lūkesčiai taip ir liko lūkesčiais.

Petras Cvirka "Frank Kruk", arba Kaimo jurgis užkariauja Ameriką

Mokykloje ir universitete skaičiau visus lietuvių rašytojus, ką reikėjo ir ko nereikėjo, pagal programą ir ne pagal ją. Bet Petro Cvirkos "Frank Kruk" taip ir liko neperskaitytas. Tad pamačiusi bibliotekos mainų lentynoje atiduodamą šią P. Cvirkos knygą, pačiupau ir įsimečiau į rankinę.