Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Umberto Eco "Nr.0", arba Kaip laikraštis naujienas kūrė


Nauja Umberto Eco knyga "Nr. 0" - tai tarsi filmo "Uodega vizgina šunį" popierinis variantas. Tamsių politikos užkaborių persmelktas romanas.

Pagal siužetą: 1990-ieji, Italija, žinomas politikas nusamdo žmones kurti neegzistuojančio laikraščio. Ir per visą romaną laikraščio redakcija kuria nulinį numerį - laikraščio gaires, koks jis turėtų ar galėtų būti. Tačiau naujienas jie kuria patys: su užuominomis, galinčioms pakenkti vienam ar kitam politikui, įsivaizduojamomis problemomis, turinčiomis imituoti šviežias žinias.

Neblogai aprašyta laikraščio atmosfera, su visais tais gamybiniais pasitarimais ir principingais žurnalistais. Daug painiavos su sąmokslo teorijomis.
- Tą pasakysiu vėliau, kol kas mano hipotezė tuo ir baigiasi. 
- Hipotezei paremti reikia įrodymų. 
- Po kelių dienų, kai baigsiu narštyi kai kuriuos archyvus ir ano meto laikraščius, juos turėsiu. Rytoj balandžio dvidešimt penktoji, lemtinga diena. Susitiksiu su kai kuo, kas apie tuos laikus daug žino. Man pavyks įrodyti, kad lavonas Loreto aikštėje buvo ne Musolinio.
Numetama neblogų patarimų, kaip kurti laikraštį. Norėčiau, kad kai kuriuos pamokymus būčiau žinojusi anksčiau, kai dirbau redakcijoje. Kai kuriuos, tiesa, tuomet pasąmoningai nuspėjau. O pagrindinį mūsų leidėjai (ir televizininkai, kas be ko) žino iki skausmo: "Mūsų skaitytojas šiam straipsniui/žodžiui/frazei/temai per kvailas."

Negaliu sakyti, kad esu didelė U. Eco mylėtoja ar žinovė - skaičiau tik "Rožės vardą", o ir tas pats man nepatiko. Bet nepatiko pats siužetas, o ne rašymo stilius ar talento trūkumas. Talento trūkumu ir "Nr. 0" negaliu apkaltinti. Labiau gal - tingėjimu išplėsti romaną.

Personažų - tik užuomazgos. Intrigos - taip pat. Detektyvo čia nėra. Vėl, sakyčiau, tik užuomazgos. Personažų santykiai kaip reikiant neišsivysto, veiksmas kaip reikiant neįsisuka. Pabaiga tai... Va, ji labiausiai ir nuvylė - maždaug "oh well, shit happens..." Pagrindiniai veikėjai, pamirškit, kas įvyko, gyvenkit toliau ir klestėkit.

Jei romanas būtų parašytas "Rožės vardo" stiliumi: su atmosfera, personažais, intriga ir detektyvu, su visomis smulkmenomis, - tai būtų visiškai kitas reikalas.

Ir nors skaityti buvo visai įdomu, norėčiau sulaukti kažko daugiau iš tokio grando.

Mano įvertinimas: 3,5/5

Leidykla: "Tyto alba"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 151
Originalo metai: 2015
Originalo pavadinimas: "Numero Zero"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...