Gyveno kartą senelis ir senelė. Ir mirė. Johno Williamso romanas "Stouneris" toks geras, kad net rašyti nelabai yra apie ką.
Viskas.
Toks trumpas būtų siužetas. Kalbos stilius nepasižymi dideliais viražais, labai paprastas, sausas, stoiškas. Atmosfera niūri, šalta kaip Stounerio pavardė, atšiauri, asketiška. Tačiau po elementariu siužetu ir paprasta kalba slepiasi labai gilus emocinis, egzistencinis, filosofinis sluoksnis.
Tai romanas apie bejėgiškumą, vienatvę, blogus pasirinkimus, kurie nulemia gyvenimą, apie neįgyvendintas ambicijas, kurios virsta smulkmeniškomis kovomis su pasauliu ir aplinkiniais.
Jis priėjo tokį amžiaus tarpsnį, kai jam vis įsakmiau iškildavo toks stulbinamai paprastas klausimas, kad jis nepajėgė jo pripažinti atvirai. Jis pasijuto savęs klausiąs, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.
Romanas labai amerikietiškas. Stouneris - toks amerikiečių protėvis, su kuriuo gali susitapatinti bet kuris. Jo gyvenimas - pakilimas ir žlugimas, kasdienybė ir svajonės, paties žmogaus ir visuomenės lūkesčių nesuderinimas - gali būti bet kurio amerikiečio gyvenimas. Romano idėja tame, kad net ir neįsimintiną gyvenimą nugyvenęs žmogus turi ką papasakoti.
J. Williamso romanas buvo atrastas iš naujo. Išleistas 1965 m. jis nesulaukė didesnio dėmesio, o naujam gyvenimui buvo prikeltas 2003 m. Nuo to laiko apie jį šneka visas pasaulis, o nuo 2015 metų, kaip jau turbūt ir pastebėjote viešųjų ryšių kampanijose, reklamose ir knyginiuose tinklaraščiuose, šneka ir visa Lietuva.
Mano įvertinimas: 4/5
Leidykla: "Baltos lankos"
Leidykla: "Baltos lankos"
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 327
Originalo metai: 1965
Originalo pavadinimas: "Stoner"
Komentarai
Rašyti komentarą