Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Katja Kettu "Už nuodėmes bus atleista", arba Begėdiška meilė

Katja Kettu

Katjos Kettu romane "Už nuodėmes bus atleista" baisu kaip pragare. Parašyta gerai, labai gerai, bet skaičiau ir negalėjau sulaukti pabaigos - kaip kokio siaubo filmo.

Romane aprašomi paskutinieji Antrojo pasaulio karo metai Suomijoje. Pagrindinė knygos veikėja - pribuvėja. Žvairaakė - atstumtoji, keistuolė, žiniuonė, medicinica, Fräulein Schwester. Johanas - vokiečių karininkas. Tarp jų įsiplieskia gaivališka, nevaldoma aistra. Toji jų meilė vystosi karo žiaurumų fone ir pati yra tokia - grėsminga, žiauri, pilna instinktų, gėdos, kaltės.
Jeigu šitą gausiu, kito neprašysiu. Goslumą patyriau, tavo meilę patyriau. Po šituo dangum buvai įėjęs į mane visokiom gulsčiom ir visokiais būdais, geismo perimta aš šnopavau ir rėkiau į erdves. Tavęs turėjau iki valios. Bet tik dabar supratau, kad ant pimpalo galo meilės nėra, o tik nuovargis, skausmas, visokie uždegimai, ryto saulės nutviekstas ilgesys ir nenuplaunama gėda. 
Aš pajutau karo dantis.
Tai šiurkšti, šalta, niūri, kraupi istorija. Geriau ir vaizdingiau aprašytos atmosferos pavyzdžių aš net neatsimenu. Taip viskas vaizdžiai nupasakota, kad net fiziškai jauti kažkokį glitumą ant rankų.

Man visko net buvo per daug. Per daug šleikštulio ir emocijų. Šiuo savo gyvenimo periodu norėčiau kažko lengvesnio, ne tokio intensyvaus. Nes dabar po šios knygos man prireikė terapijos: mano galvoj vien tik vaivorykštės ir vienaragiai. Vaivorykštės ir vienaragiai...

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Alma littera"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 327
Originalo metai: 2011
Originalo pavadinimas: "Kätilö"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...