Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Margaret Atwood "Tarnaitės pasakojimas", arba Moters pareiga


Apie šią knygą jau tiek kalbėta ir rašyta, kad apie ją ką nors naujo pasakyti sunku. Margaret Atwood distopinis romanas "Tarnaitės pasakojimas" - stiprus, niūrus ir labai aktualus pasakojimas.

Netolimoje ateityje pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Siekdama gero, saujelė fanatikų sukėlė perversmą, pakeitė visuomenę, įvedė naujus, griežtus įstatymus. Taip jie darė norėdami suvaldyti begėdiškumą, ištvirkimą, laisvamanystę. Suvaldė. Užgniaužė. Nuslopino.

Dabar jų pasaulis - tik išsigimusios radikalios musulmoniškos visuomenės pavyzdys. Perdėtas kuklumas, susitvardymas, ribotas vyrų ir moterų bendravimas, net apranga - uždengianti beveik visą kūną. Žinoma, taisykles galima apeiti. Visi lygūs, o kiti už juos lygesni. Ir visuomenės grietinėlei prieinami tokie dalykai, kurie paprastai draudžiami.

Dėl aplinkos užterštumo smarkiai krito gimstamumas. Ir vaisingos moterys, galinčios išnešioti ir gimdyti, priklauso atskirai kategorijai - jos tarsi nuomojomos "paršavedės". Tokios tarnaitės pasakojimą pirmuoju asmeniu mes čia ir girdime.
Mūsų paskirtis daugintis, mes ne sugulovės, ne geišos, ne kurtizanės. Priešingai: padaryta viskas, kad būtume nuo tos kategorijos atskirtos. Mūsų tikslas ne linksminti, čia nėra kur slaptiems geismams keroti, meilikavimu nei iš jų, nei iš mūsų jokių ypatingų glamonių neišgausi, nėra už ko meilei užsikabinti. Mes esame dvikojės gimdos, štai ir viskas: šventi indai, nešiojamos bažnytinės taurės.
Fredinė dar pamena buvusį gyvenimą: savo tikrąjį vardą, nežinia kur dingusią motiną, vyrą, dukterį. Ji kažkada mokėsi universitete, gyveno linksmą studentišką gyvenimą, mylėjo, kūrė šeimą. O dabar visa tai dingę.

Labai stipriai parašytas kūrinys. Moterų sumenkinimo, sudaiktinimo, fanatizmo, ekstremalaus religingumo, nužmoginimo pilna atmosfera. Stiprus feministinis romanas. 

Moteris čia - tik gimdymo mašina, turinti atlikti savo "pareigą", kurią jai davė "dievas" ar "gamta". Paprastai juk tokiais pareiškimais švaistomasi diskusijose, kai kalbama apie abortus ar moters teisę valdyti savo kūną, pasirinkti, ar ji nori turėti vaikų, kada ir kiek jai gimdyti.

Turbūt daug kas net nenutuokia, koks šis romanas aktualus. Net ir išsivysčiusiose pirmojo pasaulio šalyse atsiranda radikalių "moters pareigos" gynėjų. Nereikia net radikalų - mūsų galvose tarsi nuosėdos nusėdusios įprastos normos: kas priimta, normalu, įprasta. Per porą metų po vestuvių jaunoje šeimoje būtinai turi atsirasti vaikelis - nes taip reikia. Nes kitu atveju yra "nenormalu".

Aš pati esu pasirinkusi neturėti vaikų, ir dėl šio savo sprendimo per savo gyvenimą sulaukiau visko: nuo kritikos ir smerkimo iki nuostabos ir įžeidinėjimo.

Visame pasaulyje, regis, dabar yra šešios šalys, kuriose abortas draudžiamas bet kokiais atvejais. Įstatymai priveda net iki absurdo. Salvadore į kalėjimą moteris gali papulti net po persileidimo - nes jos, kaip motinos, pareiga apginti savo kūdikio gyvybę. Šioje šalyje yra keliolika moterų, įkalintų už abortus arba persileidimus. Jų bausmės siekia net iki 50 metų nelaisvės. Palyginimui, Norvegijos teroristas A. Breivikas gavo tik 21 metų laisvės atėmimo bausmę.

Dar viena vis labiau radikalėjanti šalis ruošiasi priimti protu nesuvokiamus įstatymus. Net išprievartauta paauglė už abortą gautų laisvės atėmimo bausmę. Bausmė laukia ir vaistininko, rekomendavusio kontracepcinę piliulę, ar gydytojo, konsultavusio aborto klausimais. Negalima nutraukti net negimdinio nėštumo arba apsigimimo atveju. Ir tai nėra distopinio romano apmatai ar citata iš viduramžių traktato. Tai - 2016-ųjų metų Lenkija. (Šaltinis: "Veidas")

Mano įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2012
Puslapių: 332
Originalo metai: 1986
Originalo pavadinimas: "The Handmaid's Tale"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...