Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Peter Pomerantsev "Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma", arba Rusiškasis siurrealizmas


Aš jau ne kartą esu minėjusi ir dar sykį pasikartosiu: klaidą daro tie, kurie bijo negrožinės literatūros. Jokio rašytojo sukurtas pasaulis neprilygs realybei, savo pagreičiu lekiančiai nežinia kur. Kaip, pavyzdžiui, dabar Rusijoje. Tai tik įrodo Peterio Pomerantsevo knyga "Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma. Nuotykiai naujojoje Rusijoje".

P. Pomerantsevas - Rusijos išeivių vaikas, augęs Londone ir kuriam laikui grįžęs į Rusiją. Jis - žurnalistas, prodiuseris, dokumentinių filmų kūrėjas. Rusijoje jis įsidarbino televizijoje ir kūrė laidas bei filmus apie neįtikėtinas asmenybes, įvykius, reiškinius. Šioje šalyje įmanoma viskas.

Ne Amerika turėtų būti laikoma neribotų galimybių šalimi, o Rusija. Sėkmės recepto čia nėra. Prabanga, sektos, machinacijos. Profesionalios vyrų medžiotojos, nusikaltėliai, kuriantys filmus, kaimiečiai, kuriantys Kremliaus propagandą. Regis, kuo keistesnį planą sugalvosi, tuo jį sėkmingiau įgyvendinsi Rusijoje.

Kartais pradedi skaityti naują skyrių ir galvoji, kad čia P. Pomerantsevas pristato kokio nors šou ar filmo scenarijų. Bet ne - paaiškėja, kad tai realybė. Pavyzdžiui, kaip skyriuje apie vienos Rusijos chemijos įmonės vadovę Janą, kuri tapo valstybės machinacijų auka. Kremlius kartais "pravalo" privatų verslą, nacionalizuoja įmones arba perduoda savo patikėtiniams. Taip atsitiko ir Janai, kuri buvo apkaltinta narkotikų laikymų ir pardavimu. Narkotiku buvo įvardinta medžiaga, be kurios chemijos įmonė dirbti negalėtų. Tas pats, kas batų parduotuvės savininką į kalėjimą uždarytum už tai, kad jis pardavinėjo batus.
"Greitai, - rašė Jana, - kalėjimas atrodys kaip universiteto absolvenčių susitikimas. Aš vėl bijau. Kam turėčiau ruoštis? Blogiausiam? Ar man jau reikėtų su visais atsisveikinti? Laikas eina, o niekas nesikeičia. Aš čia tokia pat, kaip visos kitos. Čia visai nesvarbu, ar tu turtinga, ar vargšė. Ši sistema grobia žmones iš gatvės, iš darbo, iš namų ir juos suėda. Niekas nežino, kada taip gali atsitikti jiems."
Pasaulis šioje knygoje toks keistas ir siurrealus, kad negali atsikratyti minties, kad skaitai romaną. Kokį Peleviną ar Gavelio "Vilniaus pokerį". Tiesiog keista, viskas žiauriai keista. Tai tikras darniai veikiančios visuomenės antonimas.

Šiek tiek yra ir spragų: pasakojimas ne itin sklandus, šiek tiek padrikas. P. Pomerantsevas nesiūlo jokių gelbėjimo planų, nedaro ir išvadų. Panašu, kad jis neturėjo ir plano: tiesiog norėjo papasakoti "apie viską ir apie nieką": tą, ką jis pamatė per savo gyvenimo Rusijoje metus, kas jį patį stebino ir glumino.
- Ko jūs norite iš Maskvos, Piteri? - paklausė jis manęs kitą kartą, kai gėrėme ryškiai mėlyną kokteilį. 
- Tai kylantis miestas. Vis aukštyn ir aukštyn. 
- Tik užsienietis taip gali galvoti. Šis miestas ryja pats save. 
Man teko gyventi metus musulmoniškoje šalyje, bet aš ten nepatyriau kultūrinio šoko. Jį aš patyriau per mėnesį Rusijoje. Ir, padedama šios knygos, aš tą kultūrinį šoką išgyvenau iš naujo.

Mano įvertinimas: 4/5

Leidykla: "Sofoklis"    
Leidimo metai: 2015
Puslapių: 320
Originalo metai: 2015
Originalo pavadinimas: "Nothing is True and Everything is Possible"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...