2016 m. rugpjūčio 10 d., trečiadienis

Hannah Kent "Paskutinės apeigos", arba Kas slepiasi po šaltu Islandijos peizažu?


Negaliu pasakyt, kad likau smarkiai sužavėta šia Hannos Kent knyga "Paskutinės apeigos". Nors išgirta ji buvo gerai. Po skaitymo praėjo jau šiek tiek laiko, o galvoje liko tik tas atšiaurus Islandijos peizažas ir skurdi buitis.

H. Kent imasi įdomios temos: ji rašo apie paskutiniąją mirties bausmę Islandijoje ir nuteistąją Agnes. Ji kaltinama nužudžiusi vyrą, kurį besąlygiškai mylėjo. Religinga šeima valdžios paliepimu priglaudžia nuteistąją savo skurdžiuose namuose, kur ji praleidžia paskutines savo gyvenimo savaites. Dar jai padeda jaunas dvasininkas, turintis padėti jai susitaikyti su artėjančia mirtimi.

Romanas parašytas vaizdžiai ir tikroviškai. Labai ryškūs 19 a. Islandijos vaizdai: atšiaurus peizažas, skurdi buitis, sunkūs ūkio darbai, tradicijos, religija. Šiek tiek priminė A. Strindbergą ar S. Lagerlof.

Ši romano dalis man patiko. Patiko ir išsišokėlė Agnes: stipri, savarankiška, laisvamanė, protinga moteris. 
- Pastoriau, noriu jums kai ką pasakyti. Žmonės visą laiką galvojo, kad esu pernelyg protinga. Pernelyg pasitikinti savo išmanumu, sakydavo jie. Ir žinote ką, pastoriau? Būtent dėl to jie manęs ir nesigaili. Nes mano, kad esu pernelyg protinga ir pernelyg sumani, kad mane atsitiktinai pagautų. Bet Siga yra kvaila, graži ir jauna, todėl niekas nenori matyti jos mirštančios.
Tačiau su jos personažu jau kilo bėdų. Ta jos meilė... Ji myli vyrą, kuris jos meilės visai nevertas. Ir ji puikiai tai suvokia. Knygoje pabrėžiama, kad ji protinga. Tai kodėl ji laikosi įsikibusi to vyro, kuris jai atneša tik skausmą, o vėliau - ir pražūtį? Širdžiai neįsakysi?.. Na, galbūt, galbūt...

Jei šis siužeto posūkis ir galimas, tad visa kita man pasirodė ne itin tikroviška - plaukiama paviršiumi. Juk kalbama apie žmogžudystę: nusikaltimą ir bausmę. Kur moraliniai apmąstymai, sąžinės graužimas? Ar ji iš tiesų tokia jau nekalta? Galbūt žmonių akyse ji - keistuolė, laisvamanė nusidėjėlė, o iš tiesų - šventoji? O gal kaip tik - ji slepia daug didesnes paslaptis ir sielos juodulius? 

Jaunas ir nepatyręs pastorius bando išlukštenti Agnes. Ir išlukštena - tačiau ji tik papasakojo, kas įvyko. Ir tai, tiesą sakant, manęs nesukrėtė ir nenustebino. Kur toji žudikės išpažintis? Kur sąžinės graužimas? Arba - atvirkščiai - spjūvis į veidą: "Taip, aš tai padariau ir dar kartą padaryčiau!"

Dabar kalbama iš esmės tik apie tai, kaip savo laiką pralenkusios moters nesupranta visuomenė. Ir tai stipru, aktualu, tačiau to man nepakanka.

Dar tas sapnų/aiškiaregystės pasaulis... Man jis atrodo arba dirbtinai pridėtas, arba neišvystytas iki galo. Gal tuomet reikėjo dar labiau sutirštinti tą sapnų pasaulį, o magiškasis realizmas gal būtų pridėjęs savo šarmo.

Man norėjosi svarstymų apie moralę, sąžinę, nuodėmę, psichologinių išvedžiojimų, pafilosofavimų, tačiau čia iš esmės gavosi pasakojamojo stiliaus romanas.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Baltos lankos"    
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 366
Originalo metai: 2013
Originalo pavadinimas: "Burial Rites"

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą