Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Rūta Mataitytė "Jos vardas Magija", arba Sniegas


Naujame Rūtos Mataitytės romane "Jos vardas Magija" - labai ryškūs ankstesniųjų knygų atgarsiai. Tai jei ankstesnės knygos patiko arba dėl kokių nors priežasčių nepatiko - žinot, ko tikėtis.

Šis romanas - apie tėvą ir dukrą. Apie meilę, praradimo skausmą, gedulą ir nesugebėjimą susitaikyti su netektimi.
Užvėręs duris prisiartino prie Magijos kambario ir spustelėjo rankeną. Palinkęs virš lovos ilgai stebėjo miegančios dukrytės veidą, kol nebeišlaikė ir lyg kūdikis susirietė ant kilimo. Prisiglaudęs prie lovos įsiklausė į monotonišką mažosios kvėpavimą. Bute vėl buvo tik jis ir ji - kaip du kaliniai, niekada nebeišsivaduosiantys iš savo bendro kalėjimo.
Šitame naujajame romane parkeliauja gijos iš ankstesnių knygų. Besikartojančios temai ir motyvai: atšiaurioji Skandinavija, mišri lietuvės ir norvego santuoka, sniegas ir pūgos, jausmingi personažai. Personažai jaučiantys, kenčiantys, sprendžiantys asmenines savo dramas. Kas man patinka, jie - žmogiški, jautrūs, klystantys, ydingi. Tikroviški ir atpažįstami įvykiai ir situacijos.

Čia kalbama apie stereotipus ir kaip sunkiai visuomenė priima kitokius - šiuo atveju, mažąją Magiją, keistuolę gydytojo Kenio dukrelę. Tačiau ši tema man šiek tiek pasimetė, nes ryškiausia čia kita dalis - jausmų ir apmąstymų. Per didelė meilė, per didelis pasiaukojimas, per didelis prisirišimas. Ir apskritai trūko man šioje knygoje kažkokio smūgio.

Gaila, kad tema man buvo neaktuali. Knyga tikrai būtų susiskaičiusi geriau. Jei su anksčiau skaityta "Gunda" mane siejo daug kas bendra - pagrindinė veikėja, jos mintys ir jausmai, savęs paieškos, profesija, - tai šio romano personažai man liko svetimi.

Mano įvertinimas: 3/5

Leidykla: "Tyto alba"   
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 252

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...