Naujame Rūtos Mataitytės romane "Jos vardas Magija" - labai ryškūs ankstesniųjų knygų atgarsiai. Tai jei ankstesnės knygos patiko arba dėl kokių nors priežasčių nepatiko - žinot, ko tikėtis.
Užvėręs duris prisiartino prie Magijos kambario ir spustelėjo rankeną. Palinkęs virš lovos ilgai stebėjo miegančios dukrytės veidą, kol nebeišlaikė ir lyg kūdikis susirietė ant kilimo. Prisiglaudęs prie lovos įsiklausė į monotonišką mažosios kvėpavimą. Bute vėl buvo tik jis ir ji - kaip du kaliniai, niekada nebeišsivaduosiantys iš savo bendro kalėjimo.
Šitame naujajame romane parkeliauja gijos iš ankstesnių knygų. Besikartojančios temai ir motyvai: atšiaurioji Skandinavija, mišri lietuvės ir norvego santuoka, sniegas ir pūgos, jausmingi personažai. Personažai jaučiantys, kenčiantys, sprendžiantys asmenines savo dramas. Kas man patinka, jie - žmogiški, jautrūs, klystantys, ydingi. Tikroviški ir atpažįstami įvykiai ir situacijos.
Čia kalbama apie stereotipus ir kaip sunkiai visuomenė priima kitokius - šiuo atveju, mažąją Magiją, keistuolę gydytojo Kenio dukrelę. Tačiau ši tema man šiek tiek pasimetė, nes ryškiausia čia kita dalis - jausmų ir apmąstymų. Per didelė meilė, per didelis pasiaukojimas, per didelis prisirišimas. Ir apskritai trūko man šioje knygoje kažkokio smūgio.
Gaila, kad tema man buvo neaktuali. Knyga tikrai būtų susiskaičiusi geriau. Jei su anksčiau skaityta "Gunda" mane siejo daug kas bendra - pagrindinė veikėja, jos mintys ir jausmai, savęs paieškos, profesija, - tai šio romano personažai man liko svetimi.
Mano įvertinimas: 3/5Leidykla: "Tyto alba"
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 252
Komentarai
Rašyti komentarą