Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Boris Akunin "Azazelis"


Man patinka Borisas Akuninas - ką rašo ir kaip rašo. Fandorino serijos dar nebuvau skaičiusi, tad pradėjau nuo pirmosios dalies - "Azazelio". Azazeliškai puiku.

Talentingai, įdomiai, vaizdingai parašyta. Puikiai atskleista 19 amžiaus Rusijos atmosfera. Velniškai įdomūs personažai.

Ypač tas pagrindinis - jaunasis seklys - šiek tiek naivus, nelabai patyręs, bet iniciatyvus, entuziastingas ir gabus Erastas Fandorinas.
- Suaugai, - netikėtai prabilo Bežeckaja tyliu, mąsliu balsu. - Ir, regis, suvyriškėjai. 
Ji nuleido ranką, ir peniuaras nuslydo nuo apvalaus peties, tokio balto, kad Erastas Fandorinas nurijo seiles. 
- Drąsus, įžūlus kvailelis, - pasakė ji taip pat negarsiai ir pažvelgė jam tiesiai į akis. - Ir labai, labai dailutis. 
- Jeigu sumanėte mane sugundyti, veltui švaistote laiką, - rausdamas sumurmėjo jis. - Ne toks aš ir kvailelis, kaip įsivaizduojate.
Smagus skaitymas - tik verti puslapį po puslapio ir, rodos, jau ketvirtą mėnesį besitęsiančio 'reading slumpo' kaip nebūta. Jei visos knygos būtų tokios, tai neskaitadienių - neskaitamėnesių - net nebūtų.

Nustebino pabaiga. Netikėta, neseilėta, šokiruojanti ir niūri. Ir padeda pagrindą tęsiniui, kurį tikrai skaitysiu.

Mano įvertinimas: 5/5

Leidykla: "Sofoklis"    
Leidimo metai: 2013
Puslapių: 224
Originalo metai: 1998
Originalo pavadinimas: "Азазель"

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ana Frank "Dienoraštis", arba Holokausto simbolis

O, vargeli... Štai čia tas šedevras, dėl kurio alpsta pasaulis? Anos Frank "Dienoraštis" gula į mano labiausiai pervertintų knygų lentyną.

Umberto Eco "Fuko švytuoklė", arba Skaitymo kančios

Pasiklydau Umberto Eco smegenų vingių labirintuose. Nespėju paskui jo žodžius ir mintį. Pasimečiau ir pražuvau. Po velnių tą "Fuko švytuoklę"...

Interviu su Just. Marcinkevičiumi

Rašytojas Justinas Marcinkevičius ( biografas.lt  nuotr. ) Šiandien ne tik Lietuvos valstybės atkūrimo diena, bet ir pirmosios Justino Marcinkevičiaus mirties metinės. Kažkada seniai seniai (2006 metais, jei tiksliau), teko imti rašytojo interviu vienam uostamiesčio dienraščiui. Įvyko toks blic-pokalbis: rašytojas po sanatorijos Palangoje trumpam užsuko į Klaipėdą, pavargęs, ligotas, kažkas greitosiomis suorganizavo susitikimą, poetas sutiko trumpai pasikalbėti, nors ir nepasiruošęs (paprastai jis pasiruošdavo prieš susitikimą su žurnalistais, jis norėdavo iš anksto gauti klausimus, kuriuos jis apmąstydavo). Perspausdinu interviu.  "Pasigendu dvasingumo..." Pasitempęs, šiek tiek pavargęs nuo gyvenimo, o gal nuo titulų naštos, kalbantis lėtai, pasveriantis kiekvieną iš burnos išsprūstantį sakinį žodžio magas Justinas Marcinkevičius, rodos, garsus ir raides taupo dar neparašytoms knygoms.